Kiaulieną mėgstantys lietuviai pratinasi kepti šašlykus iš avienos. Panevėžio rajone daugėja avių augintojų, o didmiesčiuose populiarėja ėrienos ir avienos užsisakyti į namus. Iš avių vilnų, be kita ko, gaminamos statybinės medžiagos.
Ir džiaugsmui, ir mėsai
Aviena Lietuvoje nėra populiari, o jos kartą ar du gyvenime ragavusieji peikia šią mėsą dėl specifinio kvapo. Tačiau neva prasto avienos skonio mitą griauna šių gyvulių augintojai. Jie savo ūkiuose kasmet užveisia vis daugiau avių ir tuo pavyzdžiu užkrečia kitus.
Panevėžio rajono gyventojai Vandai Bačiulienei ir jos vyrui draugai prieš kelerius metus padovanojo porą avinėlių. Sutuoktiniai iš Molėtų rajono atsivežė veislinį aviną ir per tą laiką ūkį pagausino iki 30 mėsinių Romanovo veislės avių.
Rajone sodyboje gyvenanti, bet mieste dirbanti V. Bačiulienė pasakojo, kad avims auginti nereikia ypatingų sąlygų. Šeima turi daugiau kaip vieną hektarą pievų ir jose šiltuoju metų laiku ganosi avys, o žiemą gyvuliai laikomi ūkio pastate. Vasarą reikia parūpinti žiemai šieno. Šeimininkai augintines palepina avižomis, šakniavaisiais.
„Žinoma, avis reikia šerti. Ir jų vienų nepaliksi. Tuo daugiausia rūpinasi mano vyras“, – pasakojo ji.
Pasak V. Bačiulienės, Romanovo veislės avys nėra lepios, jos atsparios šalčiui, nepasiduoda ligoms, užauga per 6–8 mėnesius. Ėriavedės sveria apie 50–55 kilogramus, avinukai – apie 40 kg, avytės – dar šiek tiek lengvesnės.
Paskerdus grynos mėsos lieka apie 20 kilogramų. Pašnekovės teigimu, skaniausia yra ėriukų mėsa.
Avių vilną ji veža karšti į privačią karšyklą Kupiškyje. Iš jos mezga kojines, siuva antklodes. Visos avienos Bačiuliai nesuvalgo, tad skerdienos užsisako giminės, draugai.
Avių auginimas nėra pagrindinė šeimos veikla, tačiau teikia daug džiaugsmo, bet to, ji valgo šviežią, sveiką mėsą. V. Bačiulienė laiminga, kad išsipildė sena jos svajonė auginti avis. Moteris pataria nebijoti bandyti ir tiems, kurie apie tai galvoja. Žinoma, jei turi tam sąlygas.
Nauja paslauga – skerdiena į namus
Kiaulių maro grėsmės akivaizdoje apie avių auginimą imta kalbėti kaip apie gyvulininkystės alternatyvą. Prieškario Lietuvoje avininkystės verslas buvo įgavęs dabar mums sunkiai įsivaizduojamą mastą. Apie 1927–1930 metus šalyje buvo laikoma apie 1,5 mln. avių, prieš karą jų liko apie 600 tūkst. A. Bezaras
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, šių metų vasario pradžioje šalyje buvo beveik 124 tūkst. deklaruotų avių.
Nors dar toli iki to, kas buvo vadinamaisiais Antano Smetonos laikais, pastarieji keleri metai vadinami avininkystės renesansu. Mat kasmet avių daugėja maždaug po 20 tūkst., gausėja ir jų augintojų.
2012-aisiais buvo laikyta beveik 61 tūkst. avių, o jau po poros metu – dvigubai daugiau – apie 124 tūkst. Didžiausią nuosmukį avininkystė išgyveno 2001–2002 metais, kai šalyje buvo likę apie 11–12 tūkst. avių.
Lietuvos avių augintojų asociacijos prezidentas Žilvinas Augustinavičius mano, kad avininkystės pakilimą lemia kelios priežastys – kiaulių maro grėsmė ir dalis ūkininkų atsisako pienininkystės.
Postūmį davė ir parama už mėsines avis. Parama priklauso nuo ūkio dydžio, kuo jis didesnis – tuo išmoka už vieną avį mažesnė, o mažesnis ūkis gauna daugiau.
Šiais metais iki 50 avių laikytojai už vieną gyvulį gaus 11,14 euro, laikantieji nuo 51 iki 100 – 7,80 Eur, nuo 101 iki 150 – 7,22 Eur, o turintieji daugiau – 6,30 Eur.
Lietuvoje daugiausia laikomos mėsinės avys. Populiariausios veislės – Lietuvos juodgalvės, Vokietijos baltagalvės, merinosai, Lenkijos žemumų ir kt. Be to, auginama nemažai mišrūnų. Pasak Ž. Augustinavičiaus, vyrauja nedideli, keliasdešimties avių ūkiai.
Atsirado daugiau vilnos apdirbėjų, auga jos paklausa. Iš avių vilnos gaminamos ir statybinės medžiagos: šiltinimo, sandarinimo. Kailių paklausą lemia sezoniškumas, šiltos žiemos ją mažina.
Mėsa realizuojama turguose ar parduodama nuolatiniams klientams, šiek tiek avienos nuperka restoranai. Ž. Augustinavičiaus teigimu, mažam ūkiui patekti į prekybos centrą praktiškai neįmanoma. Tai galima padaryti tik per tarpininkus, supirkėjus, kurie už kilogramą gyvo svorio kartais siūlo vos 3–5 litus.
„Avių augintojams tenka tik labai maža dalis tos sumos, kurią pirkėjas prekybos centre moka už avienos kilogramą“, – tvirtino asociacijos prezidentas.
Asociacijos nariai išsinuomojo skerdyklą, įkūrė kooperatyvą. Jo darbuotojai didmiesčių, daugiausia Vilniaus ir Kauno, gyventojams avių skerdieną atveža į namus. Gurmanų negąsdina šios mėsos kaina – 7,24 euro (25 Lt) už kilogramą.
Avių augintojai turi ambicijų ne tik plėsti avienos prekybą šalies viduje, bet ir išeiti į tarptautinę rinką, t. y. mėsą eksportuoti.
„Eksportuoti skirtai mėsai keliami dideli reikalavimai. Tačiau viskas įmanoma“, – kalbėjo Ž. Augustinavičiaus.
Kita vertus, ir patys lietuviai tikriausiai mielai valgytų avieną, jei jos kaina būtų prieinama ir ant jų stalo patektų tik kokybiška mėsa.
Svajojančiuosius iš avių auginimo verslo susikrauti milijonus Ž. Augustinavičius įspėja, kad avininkystė, palyginti su kitomis ūkio šakomis, nėra tokia pelninga. Tačiau užsidirbti iš jos galima.
Ja palanku užsiimti nederlingose vietovėse. Tačiau avininkystės verslui plėtoti reikia turėti daugiau žemės, nei, pavyzdžiui, kiaulininkystei.
Mėsą brangina griežti reikalavimai
Ekologinio avių ūkio savininkas Aurimas Bezaras Panevėžio rajone, Ėriškių kaime, priklausomai nuo metų laiko, augina nuo 150 iki 300 Lietuvos juodgalvių avių. Daugiau kaip 10 metų avininkyste užsiimantis vyras tvirtina, kad aviena eksportuoti realu dideliais kiekiais, ūkyje turėtų būti ne mažiau kaip 2–3 tūkst. avių. Kita galimybė avių augintojams – kooperuotis.
Jo ūkyje didesnė pajamų dalis gaunama iš veislei užaugintų avių. Mėsą valgo pati šeima, giminės, draugai, pažįstami. A. Bezaras irgi tvirtina, kad pati skaniausia yra ėriena. Pasak ūkininko, reikia būti labai prastam kulinarui, kad ją sugadintum.
Avys„Kokybiška, gerai paruošta aviena yra skani ir tikrai neturi jokio nemalonaus kvapo“, – tvirtino jis.
A. Bezaro teigimu, Lietuvoje nesusiformavusi nei avienos pasiūla, nei paklausa. Šios mėsos siūlo reta parduotuvė, be to, potencialius pirkėjus atbaido jos kaina.
Avių augintojai vietos rinkai galėtų pasiūlyti daugiau avienos ir už priimtinesnę kainą, jeigu galėtų apeiti kainas užkeliančius tarpininkus ir nebūtų taikomi tokie griežti reikalavimai jai realizuoti.
Įsivaizduokite, kad norite išsikepti ėrienos šašlykų. Nuvažiavę į avių ūkį negalėsite bakstelėti pirštu į išsirinktą avinėlį ir paprašyti šeimininkų jį paskersti.
Gyvulį teks vežti į skerdyklą. Ir ne įsivertus į lengvąjį automobilį, o specialiu, gyvuliams gabenti skirtu transportu. Skerdyklai teks susimokėti kelias dešimtis litų už avies paskerdimą.
Mėsą privalu atvėsinti. Tad kitą dieną reikės atvažiuoti pasiimti skerdienos. Jau kitu transportu, pritaikytu vežti maisto produktus. Įsirengti visus reikalavimus atitinkančią skerdyklą daug kainuoja. Vidutiniams ūkiams tai per brangu ir neapsimoka. Todėl aviena nuo pievos iki iešmo ar puodo, t. y. galutiniam vartotojui, smarkiai pabrangsta.
Europoje mažėja avių
Lietuvos ūkininkų sąjungos atstovė avininkystei įtakingose Europos Sąjungos žemdirbių ir žemės ūkio kooperatyvų organizacijose COPA–COGEGA Vytautė Matusevičienė gyventojus drąsina imtis avių verslo ir jį plėtoti.
Pasak jos, Europos Sąjungos valstybėse, tarp jų ir gilias avių auginimo tradicijas turinčiose šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Ispanijoje, kasmet auginama vis mažiau avių. 2013 metais šių gyvulių buvo 85,5 mln.
Prognozuojama, kad kasmet jų mažės po 0,5 procento. Anksčiau vienas ES gyventojas per metus suvalgydavo iki 5 kg avienos, o užpernai – tik 1,8 kg.
Pašnekovės teigimu, avininkystė nepatraukli jauniems ūkininkams, avių ūkių savininkų vaikai neperima tėvų verslo. Tik 6 proc. ūkininkų amžius yra iki 35 metų.
Eksportuojantiems gyvulininkystės ūkiams taikomi griežti reikalavimai, tačiau, jos nuomone, lietuviai turi galimybes parduoti avieną užsieniui.
Beje, mažiau avienos Europai dabar tiekia Naujoji Zelandija, nes ji rado rinkas Kinijoje.
Skaičiai
- Avių auginimu susižavi vis daugiau Panevėžio rajono gyventojų, jų ūkiuose daugėja šių gyvulių.
- Žemės ūkio informacijos ir verslo paramos centro duomenimis, per metus, nuo 2014 metų vasario 1-osios iki 2015 metų vasario 1-osios, rajone avių laikytojų padaugėjo nuo 105 iki 128, o avių – nuo 970 iki 1636.
- Panevėžio rajono žemės ūkio skyriaus vedėjas Vytas Jakubonis sako, kad rajone daugėja ir ožkų. Praėjusių metų pradžioje gyventojai deklaravo laikantys 309, šiemet – 359 ožkas.
- Stebima tendencija, kad savo reikmėms po vieną dvi karves laikę gyventojai jų atsisako. Per metus karvių ūkių, kuriuose iki 2 karvių, sumažėjo nuo 784 iki 712. Kitaip sakant, per metus gyventojai atsisakė 72 karvių.
- Nors pieno supirkimo kainos krito, didesniuose karvių ūkiuose suskaičiuota 8 tūkst. 359 karvės, arba 49 daugiau nei pernai metų pradžioje.
- Palyginti su 2014 metų pradžia, šiemet rajone gerokai padaugėjo kiaulių laikytojų – nuo 254 iki 1002. Tai siejama su kiaulių maro prevencijos priemone, kai gyventojai buvo paraginti deklaruoti riestasnukes, antraip epidemijos atveju negaus paramos.
Inga SMALSKIENĖ
