Naikina sprogmenis
Nuo 1996 metų Baltijos jūros valstybės kasmet vykdo minų šalinimo operacijas jūroje kartu su kitomis NATO šalimis. Minų šalinimo iš Baltijos jūros operacijose dalyvavo Lietuva, Latvija, Estija, Lenkija, Vokietija, Danija, Švedija, Suomija, Norvegija, Rusija, Olandija, Belgija, Prancūzija ir Didžioji Britanija.
Per tą laiką Lietuvos teritoriniuose vandenyse ir išskirtinėje ekonominėje zonoje įvyko daugiau kaip 10 išminavimo operacijų, kurių metu rasta beveik 200 įvairių sprogmenų (jūrinių minų, torpedų, bombų, raketų ir kitų sprogmenų), taip pat 10 nuskendusių laivų ir 2 lėktuvai.
2012 metais keli jūros dugne rasti sprogmenys sunaikinti tarptautinių karinių pratybų BALTOPS metu. Baltijos karinių laivų eskadros BALTRON laivams Lietuvos teritoriniuose vandenyse vykdant pratybų BALTOPS 2012 scenarijuje numatytą jūros prieigų rajono prie Lietuvos pakrantės dugno žvalgybą, be specialiai pratyboms naudotų mokomųjų minų ir reflektorių apie 8 jūrmyles (15 km) nuo kranto 30-35 metrų gylyje buvo aptikti du tikri nuo karo laikų užsilikę sprogmenys – jūrinė mina M26 ir giluminė bomba.
Paskutinė tarptautinė išminavimo operacija Baltijos jūroje Lietuvos teritoriniuose vandenyse „Atvira dvasia 2013“ vyko pernai. Joje dalyvavo 14 laivų iš 10 šalių, dirbo apie 400 žmonių. Operacijos metu buvo išžvalgytas 118 su puse kvadratinių kilometrų plotas, aptikta 10 jūrinių minų (8 kovinės ir 2 mokomosios), 14 minų inkarų, raketą ir 3 nuskendusių laivų liekanos.
Šioje išminavimo operacijoje, kurią organizavo Lietuvos kariuomenės Karinės jūrų pajėgos, dalyvavo 12 karinių laivų ir 4 narų komandos, štabo karininkai iš 10 šalių: Belgijos, Danijos, Estijos, Italijos, JAV, Latvijos, Lenkijos, Lietuvos, Nyderlandų ir Vokietijos. Dalis operacijoje dalyvavusių laivų priklauso NATO nuolatinės parengties priešmininės kovos junginiui ir Baltijos šalių priešmininės kovos eskadrai.
Pilna pavojų
Po kiekvienos tokios išminavimo operacijos Lietuvos vandenys tampa saugesni tiek Lietuvai, tiek ir jos svečiams. Kiek sprogmenų suversta į Baltiją, niekas tiksliai pasakyti negali. Manoma, iš viso Baltijos jūroje per Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus buvo padėta apie 175 000 įvairių rūšių minų. Daugelis jų išlaikė savo spogstamąją galią. Ypač pavojingos minos, kurių degiklis nestabilus arba pagamintas elektrolitų pagrindu – turi bateriją, kuri gali suveikti bet kurią minutę. Todėl ir šiandien galima drąsiai teigti, kad Baltija pilna pavojų. Tiek rusai, tiek vokiečiai į jūrą sumetė ne tik tūkstančius minų, bet ir skandino sviedinius su cheminiu „įdaru". Visa tai buvo daroma stichiškai, bombos mėtomos kur papuolė. Laivybai šios cheminės bombos netrukdo, tačiau ekologai baiminasi, kad pažeidus jūros dugne gulinčius ginklus, gali būti užteršta visa Baltijos akvatorija.
Išvalė trasą
Todėl gamtosaugininkai kėlė triukšmą, kai rusai su vokiečiais nusprendė Baltijos dugnu tiesti dujotiekį „Nord Stream“, kuris sujungė Rusiją (dujotiekio pradžia – Vyborge) su Vokietija (pabaiga – Lubmine prie Greifsvaldo). Tai pats ilgiausias povandeninis dujotiekis paaulyje (1204 km.) Prieš Rusijos ir Vokietijos susitarimą protestavę Lietuvos žalieji bei kitos visuomeninės organizacijos savo peticijoje Europos Parlamentui rašė: „Norime būti tikri, kad vietoj gintaro jūros pakrantėje netektų rinkti iprito ir fosforo gabaliukų, netektų matyti mirštančios gyvūnijos ir vasarą galėtume įbristi į Baltijos jūrą be baimės pakenkti savo ir savo vaikų sveikatai“.
Tačiau į protestus niekas neatsižvelgė. Bėda ta, kad Europos Sąjungos valstybių vienybė subyra į šipulius, kai prabylama apie ekonomiką. Europa, trokšdama užsitikrinti dujų tiekimą, neatsisakė dujų vamzdžio tiesimo Baltijos dugnu ir dujotiekis buvo nutiestas. Jį tiesė bendra Gazpromo ir Suomijos kompanijos Neste sukurta jungtinė kompanija. Rengiant dujotiekio maršrutą buvo stengiamasi apeiti tuos laukus, kuriuose daug sprogmenų. Tyrimų metu, kurie truko beveik trejus metus rasta ir istorinių radinių, pavyzdžiui nuskendusių laivų, ir surūdijusių automobilių, ir gausybė šiukšlių, kurios į jūrą išmetamos iš plaukiančių laivų. Buvo nuspręsta daiktus, kurie netrukdo dujotiekiui palikti, o visus sprogmenis, kurie galėtų būti pavojingi – sunaikinti. Iš viso buvo pašalinta apie 80 šaudmenų jūros dugne (35 Suomijos vandenyse, 7 – Švedijos išskirtinėje ekonominėje zonoje, 1 – Vokietijos ir apie 30 – Rusijos vandenyse). Už minų šalinimo darbus Suomijos ir Švedijos vandenyse mokėjo „Nord Stream", o Rusijos vandenyse minas valė Rusijos laivynas.
Sprogmenys buvo naikinami toje pačioje vietoje, kurioje ir gulėjo. Brangiai kainuojančią sprogmenų nukenksminimo operaciją atliko privati civilinė Didžiosios Britanijos kompanija „Bactec", kuri specializuojasi minų jūroje ir krante likvidavimo srityje.
2011 metų spalio 8 dieną „Nord Stream“ paleistas veikti.
Liepsnojantis gintaras
Sviediniai ir bombos jau pusę amžiaus guli jūros dugne, o jų turinys – daugiausia odą pažeidžiančios dujos – ipritas ir liuizitas, taip pat nervus paralyžiuojančios dujos – tabūnas. Mokslininkų teigimu, ipritas ne tik pažeidžia odą, bet gali sukelti ir vėžį. Patekęs į gruntą, ipritas gali būti aktyvus šimtus metų. Du kartus – 1969 ir 1986 metais – danų žvejai, į kurių tinklus įkliuvo sprogmenų su ipritu, atsidūrė ligoninėje. Kol cheminės medžiagos, užklotos dumblu, ramiai sau guli dugne, ypatingos grėsmės nekelia, tačiau tereikia jas išjudinti, ir bangų pagautos iškils į paviršių. Jeigu oro temperatūra sieks ne mažiau kaip 14 laipsnių šilumos, garuodamas ipritas taps mirtinai pavojingas.
Kitos medžiagos, tarkim, tabūnas – nervų sistemą paralyžiuojančios dujos, patekusios į vandenį, savo blogąsias savybes praranda per pusantro mėnesio, bet per tą laiką spėja sunaikinti visus šalia esančius gyvus organizmus.
Aštuntąjį-devintąjį dešimtmetį po mokomųjų bombardavimų Baltijos jūroje bangos į paplūdimius išmesdavo fosforo gabaliukų, kurie žalodavo gintaro rinkėjus. Turistai, manydami, kad aptiko gintarą, gabalėlius susidėdavoį kišenę, o ten jie suliepsnodavo. Nuo tokio „gintaro“ pajūryje keletas poilsiautojų užsidegė ir pernai. Tik ne Lietuvoje, o Latvijoje. Neįtardami nieko blogo poilsiautojai, vaikščiojo pakrantėje netoli Liepojos ir prie pat vandens rado gražų gintarą. Kurį laiką moteris jį dar nešė rankoje, o paskui vyras įsidėjo į kišenę. Netrukus kelnės užsiliepsnojo atvira liepsna. Stengdamasis užgesinti tą ugnį, vyras šoko į jūrą, bet vanduo liepsnos neužgesino. Per kelias sekundes liepsna nudegino vyrui koją bei abi rankas.
Dar anksčiau Liepojos paplūdimyje yra nukentėję ir dar keli lietuviai, turistas iš Belgijos patyrė 12 procentų kūno nudegimą. Nukentėjusysis buvo nuvežtas į Liepojos ligoninę, jo būklė įvertinta kaip sunki. Dėl netikro gintaro Liepojos centre net sudegė dalis buto. Nuo žūties gyventojus išgelbėjo tik atsitiktinumas.
Manoma, kad tam tikras fosforo kiekis į Baltijos jūrą pateko naikinant nurašytus sovietinio Baltijos jūros laivyno šaudmenis, kai buvo likviduota karinė bazė Liepojoje. Tai buvo daroma pakrantėje, tad dalis fosforo, įėjusio į šaudmenų sudėtį, nesudegė ir buvo nuplauta į jūrą.
Pasirodo, jei fosforo gabaliukai sušyla nuo 20 iki 30 laipsnių, jie gali savaime užsidegti, skleisdami sproginėjančią liepsną, kurios karštis siekia 1300 laipsnių. Fosforas yra itin toksiškas ir, jį palietus, gali sutrikti organų veikla.
Sprogmenų kapinynai
Beje, Vokiečių leidinys „Spiegel“ pateikia dar didesnius ir sunkiai protu suvokiamus skaičius. Jo žiniomis, Baltijos jūroje kartu su menkėmis plaukioja 50 mln. nesprogusių bombų, minų ir sviedinių su fosforu ar nervus paralyžiuojančiomis dujomis. Toks Antrojo pasaulinio karo palikimas glūdi Šiaurės ir Baltijos jūrų dugne, o neretai išplaunamas ir į paplūdimius. Valdžios institucijos dažnai nusprendžia nejudinti karinės amunicijos ir tikisi, kad niekas nebus sužalotas, skelbia „Spiegel“.
Ir vokiečių, ir danų žvejai menkes gaudo kaip tik ten, kur Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo paskandinta dešimtys tūkstančių sprogmenų ir artilerijos sviedinių.
Jūrų žemėlapiuose ties sprogmenų kapinynu yra pažymėta „užterštas plotas (ginkluotė)“ arba „užterštas plotas (cheminis ginklas)“ bei įspėjimas: „Inkaravimas ir žvejyba čia pavojinga“. Baltijos jūroje žvejojantys Vokietijos ir Danijos žvejai rizikuoja, mat geriausiomis dienomis į uostą grįžta plukdydami dešimtis tonų menkių. Pavienės žuvys sveria net po 10 kg. Priklausomai nuo rinkos kainos, geras laimikis jiems garantuoja 6-10 tūkstančių eurų pajamas.
Petras Kurmelis
