"Mama, tavo nosis – kaip Buratino”. Tokia pastaba iš nuosavos atžalos lūpų prilygsta perkūnui iš giedro dangaus. Ar jis tyčia nori jus įžeisti ir kaip turėtumėte į tokias frazes reaguoti?
Ar vaiko lūpomis kalba teisybė? Būkim atviri, ne visada. Juk jei supykęs mažylis mamai pasakys “Tu – ragana”, dar visai nereiškia, jog apsižergusi šluotą tuojau pakilsite į orą. Ir vis dėlto iš mylimo vaiko lūpų girdėti savo adresu siunčiamus nemalonius žodžius – tai smūgis į paširdžius.
Kiekvienas suaugusysis žino, kaip užgula širdį vaiko ištarta objektyvi tiesa: “Tu sena”, “Tu stora”, “Su tavim nuobodu”. Vaikai intuityviai pataiko į pačias skaudžiausias vietas, visai nesistengdami įžvelgia tai, ką iš paskutiniųjų norima nuslėpti. Kodėl taip yra?
1. Mažieji tyrėjai. Vaikai pasaulį ir jį supančius žmones pažįsta įvairiais būdais: per garsus, kvapus, lytėjimą, beaglę kartų tikrindami įvairių daiktų ir žmonių tarpusavio ryšius. Vienas iš tokių pažinimo būdų – tiesiog tirti ir bandyti. Namiškiai ir artimi suaugusieji – puikus tokių tyrinėjimų objektas. Štai kodėl mažieji daug greičiau, nei kiti suaugusieji, pastebi mūsų trūkumus, tas savybes, kurias stengiamės paslėpti. O mūsų reakcija į skaudžią tiesą jiems tik parodo, ar jų prieitos išvados teisingos. “Senelė supyko? Vadinasi, kaip ir sakiau, ji sena ir raukšlėta, o savo dažais bando paslėpti tai, ką aš vis tiek matau!”
2. Susitaikymas su savo trūkumais. Kartais tėvams pažerti įžeidimai reiškia, kad mažylis pats jau susidūrė su kitų įžeidinėjimais ir bando suvokti, kaip į juos reaguoti. “Jei mama nesijaudina, kad jos kojos storos – gal ir man neverta jaudintis, kad esu stambesnė už kiemo drauges?” “Nors mano tėtis ir neaukštas, jis labia linksmas ir turi daug draugų, vadinasi, ir man viskas bus gerai”.
3. Šalin konkurentą! Už skaudžių žodžių gali slypėti ir Edipo arba Elektros komplekso apraiška. Mergaitė sumenkina mamą, kad pati pasijustų “geresnė pora” tėčiui, o berniukų negailestingos kritikos strėlės nusitaiko į tėčius, kad jie patys taptų savo mamos vertais “riteriais”.
4. Būdas atkeršyti. Tiesioginis įžeidimas gali būti ir reakcija į pyktį ar nuoskaudą. Pavyzdžiui, jūs nubaudėte savo atžalą arba ko nors neleidote. Mažylis jaučiasi nuskriaustas. Norėtų atsimokėti tuo pačiu, tačiau tai neįmanoma. Taigi į pagalbą stoja “saugus” būdas: žodžiai, kurie nėra draudžiami (t.y. ne keiksmažodžiai), tačiau kurie privers jus pasijusti nelaimingą: “Mama nebeleidžia žaisti su kompiuteriu, man liūdna ir nuobodu, o ji sau linksmai plepa su drauge telefonu. Eisiu ir pasakysiu jai, kad ji dabar panaši į turgaus bobą – juk pati taip vadina tą įkyrią kaimynę, kai ant jos supyksta”.
Taigi pagrindines priežastis jau išsiaiškinome. Dabar belieka nuspręsti – kaip į tokius žodžius reaguoti? Psichologai perspėja: jokiu būdu nebandykite atsikirsti vaikui tuo pačiu, net ir juokais. Taip galite sukelti psichologinę traumą ar “padovanoti” kompleksą visam likusiam mažylio gyvenimui. Deja, šiou atveju galioja taisyklė “Kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui”. Be abejo, jums tokioje situacijoje tenka jaučio vaidmuo. Taigi telieka išmintingai suktis iš padėties.
Saugiausias būdas – ne bėgti nuo tiesos, o ją pripažinti ir… atrasti save pateisinančią frazę. Visais atvejais tai – pati geriausia išeitis. Jei vaikas taip tyrinėja jus – sustiprinsite savo autoritetą, parodysite, kad puikiai save pažįstate, žinote savo trūkumus ir jų nebijote. O jei įžeidimas sukeltas vaiko pykčio – vadinasi, akivaizdžiai pademonstruosite, kad tokie triukai jūsų neveikia. Viena šmaikšti frazė – ir veikiausiai padėsite tašką šio savo trūkumo eskalavimui:
- Tėti, tavo pilvas – kaip Šreko!
- Ką gi, tai tik įrodo, kad tavo mamos pagaminti gardėsiai – patys skaniausi visoje mūsų karalystėje!
