Prieš 20 metų, 1991 metų gruodžio mėnesį, pasaulyje atsirado 15 naujų valstybių, ir pradingo viena imperija. Rusų portalas „Afiša“ pakalbėjo su dvidešimtmečiais buvusių sovietinių respublikų gyventojais, niekada nemačiusiais SSRS, ir sužinojo, kokį jie mato pasaulį aplink save. „Afiša“ kiekvienoje šalyje ieškojo atitinkamos tautybės žmonių, gimusių 1991 metais, nugyvenusių didžiąją dalį savo gyvenimo sostinėje ir besimokančių pagrindiniame šalies universitete.
Balsas.lt siūlo pažvelgti į lietuvio, patekusio į šį projektą, istoriją.
Vilnius, Lietuva. Mantas Kondratavičius.
Gimė 1991 metų sausio 26 dieną.
Moka lietuvių, anglų ir vokiečių kalbas.
Mokosi Vilniaus Universiteto Tarptautinių Santykių ir Politikos Mokslų Institute.
Buvo Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Turkijoje, Latvijoje, Estijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje, Slovakijoje ir kitose šalyse.
Tėtis – reklaminės agentūros savininkas, mama – mokesčių inspekcijos pareigūnė.
Visi mano draugai dirba ir mokosi. Geriausias draugas išvažiavo į Angliją mokytis tarptautinių santykių, dar vienas mokosi su manimi ir dirba barmenu. Mes netinginiaujame. Vasarą planuojame įsteigti savo alaus daryklą ir parduotuvėlę šalia jos. Pinigų jau sutaupėme. Šeštadieniais su vyrukais žaidžiame krepšinį arba važiuojame prie jūros leisti vandens aitvarus. Dar aš užsiimu snieglenčių sportu, šokinėju su parašiutu. Na, ir šventas dalykas – ėjimas į kiną. Tai visi mėgsta. Pavyzdžiui, dabar pabaigsiu pokalbį su jumis ir eisiu į filmą „Laikas“ su Timberlake'u. Ir vėliau dar į kino festivalį užsuksiu – ten, berods, šiandien kažkokį austrų filmą rodo. Tai, aišku, nesąmonė, nes mano mėgstamiausi – Spielbergo „Miunchenas“, dar „Traukinys į Jumą“ su Russellu Crowe, iš paskutiniųjų man „RocknRolla“ labai patiko.
Su savo drauge aš jau penkerius metus susitikinėju. Ji yra šaunuolė – mokėsi antropologijos, o pas mus, kad įstotum į tą fakultetą, reikia gauti nepriekaištingus pažymius mokykloje. Mano nuomone, mergina turi kažkuo domėtis: išmanyti kiną, skaityti knygas, tačiau net ir tai nėra svarbiausia. Svarbiausia, kad ji matytų toliau už savo nosį – kas pasaulyje vyksta, bent jau maždaug orientuotųsi pasaulio politikoje.
Pas mus Lietuvoje dabar visai neblogai. Bent jau šalies viduje. Pavyzdžiui, nerealus korupcijos lygis (SSRS palikimas), tapo ženkliai mažesnis. Su demokratija pas mus irgi viskas tvarkoje: daugiapartinė sistema, nėra vienos valdančios partijos. Apie Rusiją aš žinau nedaug, tik tiek, kad beveik visus metus po SSRS griuvimo ją valdo ponas Putinas. Ne, čia aš negaliu vertinti – gal ten visos tos demokratijos visai net nereikia. Juk patys žmonės tokį sprendimą priėmė. Matyt, jeigu norėtų, viskas pasikeistų.
Televizorių aš kartais žiūriu, tačiau įjungiu daugiausia CNN ar kažką europietiško. Mūsų lietuviški kanalai daugiausia verti tik tiek, kad visokius niekam tikusius televizijos šou žiūrėtum. Visos tos begalinės laidos apie visokias bjaurybes, tapusias gražuolėmis, apie santykių aiškinimąsi, kažkokia kvaila muzika – vien žemo lygio pop kultūra. Todėl aš žiūriu arba žinias, arba serialus. Štai labai „Reklamos vilkus“ mėgstu, „Kaip aš susipažinau su tavo mama“. O neseniai sau į kompiuterį pirmuosius „X failų“ sezonus atsisiunčiau – štai tai yra iš tiesų nuostabu!
Kiekvieną penktadienį pas mus su draugais „bar hoppingas“ – tai šventa, tačiau be fanatizmo. Nesuvokiu, kaip galima per vieną vakarinį žygį per barus išleisti daugiau nei 50, maksimum – 60 dolerių. Netgi kai aš kartais moku už savo merginą.
Kiekvieną penktadienį mes einam į operą – tai mano aistra. Dar aš turiu daug draugų dailininkų, todėl ir į parodas dažnai užsuku – įprastai į Šiulaikinio Meno Centrą, kur būna lietuvių parodos. Nors, jei atvirai, labiausiai iš visų man patinka Salvadoras Dali – jis iš tiesų puikus.
Daug skaitau aš tik vasarą – visą kita laiką atima mokslas, tenka skaityti daugybę politinių straipsnių, laiko grožinei literatūrai nelieka. Bet jei yra laiko, mėgstu skaityti Grishamą, seniau pribaigiau „Vakarų fronte nieko naujo“ Remarque'o, gerbiu istoriką Suvorovą. Aš žinau, kad mano tėvai turi ir rusiškų knygų, netgi visai nemažai. Tačiau pats, gėda, net autorių pavardžių dabar neprisimenu. Nepamenu vardo. Bet naująja knyga, nuo kurios man tiesiog apsivertė smegenys, tapo Sallingerio „Rugiuose prie bedugnės“. Suprantat, Holdenas – yra idealus herojus. Jis – absoliutus pankas, iš tikrųjų veikia prieš sistemą, prieš visuomenę, draugams nepataikauja. Nežinau, galbūt būtent to man gyvenime trūksta – pas mūs gyvenimas visgi labai konvencinis.
Man patinka Vilnius – aš norėčiau čia gyventi ir toliau, nesiruošiu niekur kraustytis. Pas mus labai patogu, miestas pritaikytas žmonėms. Aš pažįstu daug prancūzų ar, pavyzdžiui, Londono gyventojų, kurie persikraustė gyventi į Lietuvą, nes pas mus geriau nei Paryžiuje ir Londone! Man labai norėtųsi, kad pas mus ir toliau viskas būtų gerai. Kad ir po daugelio metų mes būtume Europos Sąjungos nariai, bendradarbiautume su NATO ir kad pereitume prie euro – nes pas mus litai iki šiol. Pats aš norėčiau tapti rimtu verslininku, kad padėčiau tiems, kas neturi galimybės mokytis ir pažinti pasaulį.
Gerai, kad SSRS daugiau nebėra. Tuomet žiniasklaida visam pasauliui pasakojo, kad šalyje viskas gerai, o iš tiesų žmonės neturėjo maisto. Kad nusipirktum bananų, reikėdavo dvi valandas laukti – man tėvai pasakodavo. Žmonės buvo užgniaužti ir nelaisvi. Už vieną netinkamą žodį galima buvo įkliūti į bėdą. Dabar viskas kitaip. Dabar pas mus visose šalyse žodžio laisvė ir galima sakyti viską, ką nori. Bent jau už kritiką vyriausybei į Sibirą tavęs niekas nenusiųs.
