Karolis Chvedukas grįžta į „Sūduvą“

26 metų saugas dalyvauja ekipos treniruotėse, tačiau kol kas nežinia, ar galės būti registruotas rytojaus rungtynėms su „Liepaja“. Dar vyksta perėjimo dokumentų tvarkymo su buvusiuoju K. Chveduko klubu – Chojnicės „Chojniczanka“ iš Lenkijos – procesas. Gimtajame klube marijampolietis vilkės ir anksčiau turėtu 13-uoju numeriu pažymėtais marškinėliais. K. Chvedukas teigia „Sūduvoje“ sieksiantis sau ir futbolo gerbėjams įrodyti, kad ne itin sėkmingas praeitas sezonas – tik vertinga patirtis ir atspirties taškas tolimesniame kelyje.

– Karoli, praeitas sezonas pačiam nebuvo lengvas. Pirmą kartą paragavote „legionieriaus“ duonos ir ji, atrodo, nebuvo itin skalsi? – Iš tiesų, praeitas sezonas man buvo vienas sunkiausių. Pradžioje išvykau į Kroatiją, žaidžiau Splito RNK klube. Futbolas Kroatijoje – aukšto lygio, gaudavau nemažai laiko pasireikšti aikštėje, tačiau klubą kamavo finansiniai sunkumai, todėl po pusmečio teko su juo atsisveikinti. Po keleto mėnesių atsirado variantas Lenkijos pirmojoje lygoje, taip atsidūriau Chojnicės „Chojniczanka“ gretose. Lenkijos pirmojo diviziono pirmenybės – įdomios, daug apylygių komandų. Deja, gavau gana nedaug laiko aikštėje, tas, aišku, nelabai patiko. Nors buvo pasiūlymas pratęsti sutartį, nusprendžiau kitaip. – Nedaug trūko, kad Chojnicės komanda žengtų į Lenkijos aukščiausiąją lygą, nors apie šį miestelį dauguma nėra net girdėję. – Chojnicė – nelabai didelis, maždaug Marijampolės dydžio miestas Šiaurės Lenkijoje. Komandoje žaidė daugiausiai vietiniai, lenkų futbolininkai, iš kitų šalių buvome tik dviese – aš ir gruzinas. Tiesa, gruzinas jau senokai Lenkijoje, moka kalbą, tad irgi yra beveik vietinis. Chojnicės stadionas – vidutinio dydžio, talpinantis apie 3500 žiūrovų. Dažniausiai į mūsų rungtynes rinkdavosi apie 1500–2000 sirgalių. Treniruočių, pasiruošimo sąlygos ten – toli gražu ne idealios. Dažniausiai treniruodavomės pagrindinėje aikštėje, tad jos kokybė nebuvo itin gera. O dėl pirmenybių – taip, šiemet jos buvo itin įtemptos, į pirmąsias 2 vietas, suteikiančias teisę žengti aukščiausion lygon, pretendavo gal 7 komandos. Mums nepavyko, nors dar paskutiniame ture, palankiai susiklosčius aplinkybėms, galėjome žengti aukštyn. – Skirtingai nuo Kroatijos, Lenkijoje negavote daug laiko pasireikšti. Kaip atrodo, dėl kokių priežasčių? – Susiklostė gan keista situacija. Klubui lyg ir reikėjo žaidėjo, pasikvietė mane, bet žaidžiau mažai. Manau, buvo tam tikrų vidinių priežasčių, ekipoje jautėsi šioks toks vyresnių ir jaunesnių žaidėjų atsiskyrimas. Gal turėjo įtakos ir tai, kad mano pozicijoje žaidė ilgametis komandos kapitonas, ekipos senbuvis. Tiek to, Lenkijoje gauta patirtis irgi buvo naudinga. Juo labiau, kad ir pats futbolo lygis ten nėra žemas. Gal mažiau individualiai stiprių žaidėjų, žaidimas grįstas komandiniais veiksmais, bet pirmenybės tikrai įdomios ir nenuspėjamos. – Vėl esate „Sūduvoje“. Su kokiomis mintimis grįžote? – Turiu savyje sportinio pykčio, noriu įrodyti pirmiausia sau pačiam, kad galiu daugiau. Užsienyje praleisti metai suteikė naujos patirties, į kai kuriuos dalykus pradėjau žiūrėti kitaip. Viskas nesiklostė taip, kaip norėtųsi, tačiau nevadinčiau to laikotarpio prarastu. O grįžti į „Sūduvą“ visuomet smagu ir malonu, komanda – sava, dauguma žaidėjų – puikiai pažįstami. Noriu kuo greičiau įgyti gerą sportinę formą ir padėti komandai kovojant dėl pergalių.