Tačiau turime būti sąžiningi sau – o karo metu labai svarbu būti negailestingai sąžiningiems – turėtume pripažinti, kad ir Rusijos prezidentas kai kuriuos dalykus taikliai apgalvojo.
Nė vienas iš jų nepateisina nei jo sprendimo pradėti karą, nei to, kaip Rusija jį vedė; jie tik nustato konflikto aspektus, kuriuose jo sprendimai iki šiol pasitvirtino. Ignoruoti šiuos elementus reiškia daryti tas pačias klaidas, kurias padarė jis: nuvertinti savo priešininką ir neteisingai suprasti pagrindinius situacijos elementus.
Ką jis teisingai suprato? Bideno administracija tikėjosi, kad „precedento neturinčių sankcijų“ grėsmė sulaikys Putiną nuo įsiveržimo, o tada tikėjosi, kad šių sankcijų įvedimas pasmaugs jo karo mašiną, sukels gyventojų nepasitenkinimą ir privers jį pakeisti kursą.
Putinas kariavo įsitikinęs, kad Rusija gali atlaikyti bet kokias įvestų sankcijų, ir iki šiol bent dalinai jam tai sekėsi. Vis dar yra pakankamai apetito Rusijos žaliavoms (įskaitant energiją), kad jos ekonomika išliktų, nors BVP šiek tiek mažėja. Ilgalaikės pasekmės gali būti sunkesnės, tačiau Putinas teisingai manė, kad vien sankcijos dar kurį laiką nelems karo baigties.
Antra, Putinas teisingai atspėjo, kad Rusijos žmonės toleruos dideles išlaidas, o karinės nesėkmės neprives prie jo nuvertimo. Galbūt jis pradėjo karą, tikėdamasis, kad šis bus greitas ir pigus, bet jo sprendimas tęsti po pirmųjų nesėkmių ir galiausiai sutelkti atsargas ir kovoti toliau atspindėjo įsitikinimą, kad didžioji dalis Rusijos žmonių pritars jo sprendimui.
Papildomų karių mobilizavimas pagal mūsų standartus galėjo būti itin pavojingas Putinui, tačiau vistiek Rusija sugebėjo išlaikyti dideles pajėgas karo lauke, nepaisydama didžiulių nuostolių ir nesukeldama pavojaus Putino valdžiai. Tai, žinoma, gali pasikeisti, bet iki šiol žūstančių žmonių skaičius Putino valdžiai niekaip nesukliudė.
Trečia, Putinas suprato, kad kitos valstybės vadovausis savo interesais ir jis nebus visuotinai pasmerktas už savo veiksmus. Europa, Jungtinės Valstijos ir kai kurios kitos reagavo aštriai ir stipriai, tačiau pasaulio pietų šalys ir kai kurios kitos pasaulio arenoje svarbios valstybės (pvz., Saudo Arabija ir Izraelis) – ne. Karas nepagerino Rusijos pasaulinio įvaizdžio (kaip parodė nenuoseklūs balsai, smerkiantys karą JT Generalinėje Asamblėjoje), tačiau labiau apčiuopiama opozicija apsiribojo pasaulio tautų pogrupiu.
Svarbiausia: Putinas suprato, kad Ukrainos likimas Rusijai svarbesnis nei Vakarams. Nors Rusijai tai jokiu būdu nėra svarbiau nei ukrainiečiams, kurie deda milžiniškas aukas gindami savo šalį. Tačiau Putinas turi pranašumą prieš pagrindinius Ukrainos rėmėjus, kai kalbama apie norą prisiimti išlaidas ir rizikuoti.
Jis turi pranašumą ne dėl to, kad Vakarų lyderiai yra silpni, bet todėl, kad didelės šalies, esančios šalia Rusijos, politinis išsidėstymas visada buvo svarbus Maskvai, bet kur kas mažiau svarbus žmonėms gyvenantiems turtingoje ir saugioje šalyje kitoje Atlanto vandenyno pusėje.
Dėl šios esminės interesų ir motyvacijos asimetrijos Jungtinės Valstijos, Vokietija ir daugelis kitų NATO šalių taip kruopščiai sureguliavo savo atsakymus ir kodėl JAV prezidentas Joe Bidenas atmetė galimybę siųsti JAV karius į Ukrainą nuo pat pradžių.
Jis suprato (teisingai), kad Putinas gali manyti, kad Ukrainos likimas vertas kelių šimtų tūkstančių karių siuntimo kovoti ir galbūt mirti, tačiau amerikiečiai nesijautė ir nesijaustų taip pat, siųsdami savo sūnus ir dukteris jiems pasipriešinti.
Galbūt vertėtų nusiųsti milijardus dolerių pagalbos, kad padėtų ukrainiečiams apginti savo šalį, tačiau šis tikslas nebuvo pakankamai svarbus, kad Jungtinės Valstijos pakenktų savo kariuomenei arba sukeltų didelę branduolinio karo riziką. Atsižvelgdami į šią motyvacijos asimetriją, mes stengiamės sustabdyti Rusiją be JAV karių tiesioginio įsikišimo. Ar šis metodas pasiteisins, kol kas nežinoma.
Ši situacija taip pat paaiškina, kodėl ukrainiečiai ir garsiausi jų šalininkai Vakaruose labai stengėsi susieti savo šalies likimą su kitomis pasaulyje kylančiomis problemomis.
Jei jų klausysite, Rusijos kontrolė Kryme ar bet kurioje Donbaso dalyje būtų lemtingas smūgis „taisyklėmis pagrįstai tarptautinei tvarkai“, kvietimas Kinijai užimti Taivaną, palaima autokratams visur, demokratijos nesėkmė ir ženklas, kad branduolinis šantažas yra lengvas ir kad Putinas gali jį panaudoti žygiuodamas savo kariuomenę iki pat Lamanšo.
Nors šis karas ir labai svarbus, bet realiau, kad ateitį ir XXI amžiaus eigą lems ne tai, kas Kijevas ar Maskva kontroliuos teritorijas, dėl kurių šiuo metu kovoja, o tai, kurios šalys kontroliuos pagrindines technologijas, klimato kaita ir politiniai įvykiai daugelyje kitų vietų.
Šios asimetrijos pripažinimas taip pat paaiškina, kodėl branduolinės grėsmės yra tik ribotos ir kodėl branduolinio šantažo baimės yra netinkamos. Kaip prieš daugelį metų rašė Thomas Schellingas, kadangi branduoliniai mainai yra tokia baisi perspektyva, derybos po branduolinių ginklų šešėliu tampa „rizikos konkurencija“.
Niekas nenori panaudoti net vieno branduolinio ginklo, bet ta pusė, kuriai labiau rūpi konkretus klausimas, bus pasirengusi rizikuoti, ypač jei tai gresia jos gyvybinias interesams. Dėl šios priežasties negalime visiškai atmesti galimybės, kad Rusija panaudotų branduolinį ginklą, jei patirs katastrofišką pralaimėjimą.
Ar tai reiškia, kad mes pasiduodame „branduoliniam šantažui“? Ar Putinas galėtų pasinaudoti tokiais grasinimais, kad laimėtų papildomų nuolaidų kitur? Atsakymas yra ne, nes motyvacijos asimetrija mums palanki, kuo toliau jis bando eiti.
Jei Rusija bandytų priversti kitus daryti nuolaidas klausimais, kurie neva susiję jų gyvybiniais interesais, jos reikalavimų niekas neklausys. Įsivaizduokite, kad Putinas skambina Bidenui ir sako, kad jis gali surengti branduolinį smūgį, jei JAV atsisakys perleisti Aliaską Rusijai.
Bidenas juoktųsi ir lieptų jam perskambinti, kai šis išsiblaivys. Konkurentų branduoliniai šantažai turi mažai arba visai nėra patikimi, kai ryžto pusiausvyra yra palanki vienai pusei, ir verta prisiminti, kad nei JAV, nei Sovietų Sąjunga per ilgą Šaltąjį karą niekada nevykdė sėkmingo branduolinio šantažo – net prieš nebranduolines valstybes.
Tačiau yra vienas būdas, kaip ši situacija gali pasikeisti, ir tai nėra guodžianti mintis. Kuo daugiau pagalbos, ginklų, žvalgybos ir diplomatinės paramos teiks JAV ir NATO Ukrainai, tuo labiau jų reputacija bus susieta su rezultatais. Tai viena iš priežasčių, kodėl prezidentas Volodymyras Zelenskis ir ukrainiečiai reikalauja vis sudėtingesnių paramos formų; jie suinteresuoti, kad Vakarai būtų kuo glaudžiau susieti su jų likimu. Kiekvienas jų vietoje darytų taip pat.
Nors pasekmės reputacijai dažnai yra perdėtos, toks susirūpinimas gali tęsti karus net tada, kai nekyla pavojus gyvybiškai svarbiems materialiniams interesams. 1969 m. Henry Kissingeris suprato, kad Vietnamas yra mažai naudingas JAV ir kad ten nėra jokio įtikimo kelio į pergalę.
Tačiau jis tvirtino, kad „500 000 amerikiečių įsipareigojimas išsprendė Vietnamo svarbos klausimą“. Nes dabar kalbama apie pasitikėjimą Amerikos pažadais. Remdamiesi tuo įsitikinimu, jis ir prezidentas Richardas Niksonas tęsė JAV dalyvavimą kare dar ketverius metus, bergždžiai ieškodami „garbingos taikos“.
Ta pati pamoka gali būti taikoma ir siunčiant „Abrams“ tankus ar F-16 į Ukrainą: kuo daugiau ginklų siunčiama, tuo labiau įsipareigojama. Deja, kai abi pusės pradeda manyti, kad gyvybiškai svarbūs jų interesai reikalauja ryžtingo priešininko pralaimėjimo, karų pabaiga tampa sunkesnė ir eskalavimo tikimybė didėja.
Tai nereiškia, kad Putinas buvo teisus pradėdamas karą arba kad NATO klydo padėdamas Ukrainai. Bet ateinantys mėnesiai turi būti išnaudojami ne tik karui, bet ir galvojimui, kaip Putiną priversti pasigailėti, to, ką pradėjo.
