Putinas kitomis akimis
Daugelis savanorių, anksčiau palaikę prezidento Vladimiro Putino politiką, dabar į viską žvelgia kitomis akimis. Žinoma, ne visi. Kiti teigia, kad jeigu prireiktų, bet kada grįžtų ir toliau kautųsi. Tačiau kaip sekasi tiems, kurie greičiausiai jau niekada nebegrįš į karštuosius taškus.
Saugojo nuo Vakarų pasaulio?
Žurnalistas Georgijus Pereborščikovas surinko kelias skirtingas Ukrainos konflikte dalyvavusių savanorių iš Rusijos istorijas. Straipsnis publikuotas meduza.io.
„Prieš karą nuomojausi nedidelę parduotuvę Sant Peterburge. Su dar vienu kolega bandėme kurti verslą“, – istoriją pradeda Aleksandras Nelibinas.
„Atvykau į Donbasą 2014-ųjų metų liepą. Turėjome apsaugoti Rusiją nuo Vakarų pasaulio. Tai buvo būtina, siekiant pašalinti priešą, stovėjusį prie mūsų sienų. Man kraujas ypač pradėjo virti po neramumų šalia Odesos profsąjungų rūmų.“
Karo veiksmai tęsiasi
Tiesa, sakyti, kad karo veiksmai Rytų Ukrainoje baigėsi, būtų klaidinga. Nepaisant sutartų paliaubų, Rytų Ukrainoje vėl žuvo mažiausiai trys žmonės.
Susirėmimai su prorusiškais separatistais netoli Hranitnės kaimo Donecko srityje dar šią savaitę nusinešė vyriausybinių pajėgų kario gyvybę, penktadienį Kijeve informavo prezidento atstovas Andrejus Lysenka. Sukilėlių duomenimis, Luhanske žuvo du civiliai. Separatistų kontroliuojamame Donecke praėjusią savaitę žuvo iš viso 11 žmonių, tarp jų - du civiliai.
Tuo tarpu pranešta, kad, vykdant Minsko susitarimą, pasikeista iš viso devyniais belaisviais. Prezidentas Petro Porošenka patvirtino, kad laisvę atgavo trys ukrainiečiai.
Daugelis žuvo dėl kvailumo
Buvęs savanoris Georgijus pasakoja, kad didžiąją laiko dalį praleido kaudamasis Mariupolyje, tik vėliau buvo dislokuotas į kitą vietą. „Buvau kartu su kitais kariais iš Rusijos karinės žvalgybos. Mano grupės vadas sakė, kad taip pat buvo iš ten“, – sakė buvęs rusų savanoris.
„Žinoma, sulaukdavome pagalbos iš Rusijos. Labiausiai prie to prisidėjo savanorių ir patriotinės organizacijos, vėliau buvo remiami ir ginklais. Senesni ginklai buvo konfiskuoti, gavome naujus. Jie buvo padengti apsauginiu tepalu.
Donecko liaudies respublikoje blogiausia buvo su koordinavimu ir organizavimu. Daugelis žuvo dėl kvailumo ir nekompetencijos“, – kalbėjo vyras. Jis taip pat prisimena pirmąjį rimtesnį susirėmimą nedideliame Jelenovkos mieste.
„Priekyje buvo priešas – 51-oji Mechanizuota brigada ir Dniepro specialusis batalionas, kuriame buvo 32 tankai ir sunkioji technika. Mes turėjome pasiekti kaimą, tačiau mus apšaudė. <...> Daug vaikų žuvo. Rusija davė pinigų palaidoti tiems vaikams. Vaikai buvo greitai palaidoti, o pinigai. Visi nutyli apie šią karo pusę. Man buvo smegenų sukrėtimas, turėjau nemažai žaizdų. Buvau išsiųstas į Sevastopolį“, – istorija dalijosi vyras.
Pasijuto nereikalingi
Anot vyro, grįžus namo į Rusiją, daugelis karo savanorių pasijuto tiesog nereikalingi.
„Šiuo metu sąmoningai ignoruojama realybė. Apsimetama, kad nieko nevyksta, tačiau taip nėra. Žmonės toliau miršta. Buvo sunku grįžti į normalų civilinį gyvenimą. Mano žmona labai nerimavo dėl manęs. Pradėjau vartoti švelnius raminamuosius, nes naktį nebegaliu užmigti. Parduotuvė, kurią nuomojausi prieš karą bankrutavo. Netekau visko“, – liūdnais savo gyvenimo atgarsiais dalijosi vyras.
Reikėjo mokytis gintis
Straipsnyje taip pat publikuota ir kitos savanorės istorija. Svetlana pasakoja, kad prieš 2014 metų įvykius, dirbo leidykloje, domėjosi alpinizmu, sporto turizmu, o įgijusi patirties netgi gavo „Rusijos alpinisto“ ženklelį. Prie Donbaso savanorių moteris prisijungė 2014 metų gruodžio pirmą dieną.
„Prieš atvykstant į Donbasą, neturėjau patirties su ginklais, ką jau kalbėti apie dalyvavimą karinėse operacijose. Viskas buvo nauja, todėl man reikėjo greitai mokytis. 2015 metų sausio 23-oji buvo pirma diena, kai dalyvavau karinėje operacijoje. Tai buvo Donecko oro uoste. Aš turėjau padėti sužeistiesiems, teikti pirmąją pagalbą“, – kalbėjo moteris. „Šiuo metu mano gyvenimas priklauso tik nuo žmonių, esančių šalia. Nesigailiu nei vienos dienos“, – pasakojo Svetlana.
Uniformos – pačių problema
Kitas savanoris – Aleksandras Fomičenko.
„Prieš kelionę į Donbasą tarnavau armijoje. Nešiojau karininko „petukus“, kai išėjau į pensiją, dirbau saugumo versle. Kiekvienais metais keliaudavau į Odesą, nes turiu ten giminių. Kai pakliuvau į Donbasą, supratau, kad žiniasklaida viską vaizduoja kitaip, nei iš tiesų yra. Viskas nėra rožėmis klota. Maniau, kad ten bus karinės disciplinos, tačiau jos nepamačiau. Žiniasklaida bandė tai užmaskuoti“, – pasakojo vyras.
Vienintelis apmokymas, kuriuo gali pasidalyti Aleksandras – „jeigu išgirsite kulką, pasilenkite“.
„Uniformos būdavo mūsų pačių problema, ginklus davė tik pirmuose susirėmimuose“, – sakė buvęs savanoris.
„Nebuvo ką valgyti. Nebuvo ir laiko, taigi išsivirdavome makaronų ir juos sumaišydavome su vytintos kiaulienos riebalais. Nors vietos kazokai mums padėdavo sušelpdami duona. Jie gamindavo barščius“, – detales prisimena vyras.
Jis taip pat kartoja, kad šiuo metu neturi darbo ir visuomenėje jaučiasi nebepritampantis.
