H. Boydo įžvalgų pagrindas – pakitęs Kinijos Liaudies Respublikos užsienio politikos kursas. „Jeigu anksčiau KLR iš esmės akcentavo vidaus politiką, tai 2013 metais į valdžią atėjus Xi Jinpingui Kinijos išorės politika pradėjo demonstruoti daugiau regioninės politikos ir geostrateginių pretenzijų“, – teigia politologas.
H. Boydo teigimu, Kinija, suinteresuota tolimesniu savo ekonomikos augimu, užsiims užsienio prekybos kelių vystymu, ir vis daugiau šioje sferoje skirs dėmesio Centrinės Azijos šalims. „Šių maršrutų saugumas labiausiai domina Pekiną, – teigia H. Boydas. – Tačiau būtent šis augantis interesas už savo sienų ribų prives ją prie konflikto su kitomis rimtomis didžiosiomis valstybėmis, ypač su Rusija“. Kremlius nenorės prarasti įtakos regione. „Galų gale nė viena šalis neužleis kelio kitai“, – pažymi politologas.
Rusija jau sureagavo į pokyčius. Pavyzdžiui, vyksta Rusijos atramos taškų Tadžikistane ir Kirgizijoje stiprinimas. „Tuo pačiu Rusijos valdžia tikina: jūs galite vystyti prekybą, mes nesame prieš, tačiau mes planuojame išlikti čia svarbiausia jėga“, – mano H. Boydas, nurodydamas taip pat ir išaugusį Maskvos pasirengimo įtraukti į konfliktą savo karines pajėgas, lygį, kaip parodė rusų karinė kampanija Sirijoje. Todėl egzistuoja „reali grėsmė artimiausiu metu“, konstatuoja H. Boydas.
Tačiau autorius pažymi, kad kol kas Kinijos kariuomenė nėra pakankamai pasirengusi ir apsiginklavusi karinėms operacijoms užsienyje. H. Boydas mano, kad konfrontacijos tarp dviejų šalių reiktų laukti ne dabar, o „artimiausiame dešimtmetyje“.
Kol kas kovos tarp minėtų šalių scenarijus, anot leidinio, yra sunkiai įsivaizduojamas, tuo labiau, kad Maskvą ir Pekiną, kurie itin pagerino santykius nuo SSRS griūties, sieja bendra neapykanta JAV dominavimui pasaulyje. Be to, ir Kinija, ir Rusija dažnai JT Saugumo Taryboje pasisako už vieningą ir kitų šalių interesams prieštaraujančią politiką, įskaitant ir klausimus dėl sankcijų Sirijai ar Iranui.
