Saugumo specialistai ir politologai kalba, kokią kainą Ukraina ir jos piliečiai sumokės už šį karą ir kada galime tikėtis palengvėjimo. Visgi „real politik“ arba tikroji politika prasiveržia net jų pasvarstymuose.
Karo dievai įnoringi
Štai Vašingtono ir Baltųjų rūmų naujienas kruopščiai aprašantys „The Hill“ analitikai, cituojantys prisistatyti nenorinčius Pentagono atstovus, sako, kad ten karas apibūdinamas, kaip „Didžiosios Rusijos prieš Mažąją Rusiją“, o tai reiškia, kad bent Pentagone dvejoja ar Ukraina gali nugalėti prieš didesnę ir galingesnę Rusiją, jei kovos tęsis ilgą laiką.
Kas bus teisus, kol kas tik spėjama. Pradžioje reikia įvertinti pagrindinių dalyvių strategijas ir išanalizuoti galimus rezultatus, siekiant nustatyti, ką būtų galima padaryti, kad karas būtų baigtas Ukrainai palankiomis sąlygomis.
JAV strategija, kurią de facto pripažino NATO ir Europos Sąjunga, yra teikti Ukrainai karinę ir nekarinę pagalbą, kurios pakaktų gynybai ir išlikimui, bet nebūtinai pakaktų išstumti Rusiją iš visų ar daugumos jos kontroliuojamų teritorijų Kryme ir Donbase arba išprovokuoti Maskvos eskalaciją.
Nors ruošiamas „Patriot“ raketų baterijos perdavimas Ukrainai yra stiprus politinis signalas, taktinis poveikis gali būti minimalus. Ir jei Bideno administracija turi pasitraukimo strategiją, ji jos laikosi. Panašu, kad Ukrainai ir jos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui buvo suteikti įgaliojimai diktuoti karo užbaigimo sąlygas.
Tačiau tam tikru etapu JAV veiks gindama savo interesais, galbūt taip, kaip darė Trumpo administracija, derėdamasi dėl pasitraukimo iš Afganistano su Talibanu, o ne su Afganistano vyriausybe. Ir nors JAV ir NATO tvirtai sutaria remdamos Ukrainą, ar ši sanglauda išliks, jei karas tęsis neribotą laiką?
Rusijos strategija yra ilgalaikė, siekiama „laimėti“ tai yra - ištverti ir nepralaimėti. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tikisi, kad ilgalaikę sėkmę atneš žiaurios bombardavimo kampanijos, skirtos sunaikinti Ukrainos elektros, vandens ir maisto infrastruktūrą.
Tikimasi, kad šis derinys privers kapituliuoti arba pasiduoti, O atšiauri žiema, turėtų sustiprinti šiuos padarinius Ukrainoje ir dar labiau sutrikdyti NATO solidarumą. Naujasis Rusijos armijos generolas, kuris, atrodo, kompetentingesnis už savo pirmtakus (tai nebuvo itin aukšta kartelė) siekia peržiūrėti ir atgaivinti Rusijos strategiją bei sukurti naują puolimo planą. Ir atrodo, kad Putinas nori išlikti.
O štai Ukrainos strategija yra susigrąžinti praktiškai visą Rusijos okupuotas teritorijas ir ji yra pasirengusi mokėti bet kokią kainą, kad pasiektų šį tikslą. Tačiau siaučiant žiemai ir didėjant beveik metus trunkančio karo išlaidoms, neaišku, kiek ilgai gali trukti ši drąsa, jei sąlygos pablogės ir bus išnaudotos tiek karinės, tiek civilinės atsargos.
Ir jei Rusijos generolas Sergejus Surovikinas pasirodys kompetentingas, ar Maskva gali pakreipti mūšio eigą ar bent atvesti karą į aklavietę? Yra keturi įmanomi karo baigties variantai:
Pirma, Ukraina nugalės versdama Rusiją sutikti su jos sąlygomis baigti karą. Antra – Rusija nugalės, o Ukraina derėsis. Trečia – aklavietė ir įšaldytas konfliktas, panašus į Korėjos, arba vykstančios karinės operacijos, kurios negali išbristi iš aklavietės.
Galiausiai, aklavietė gali priversti sėsti derėtis arba sudaryti paliaubas, nes nė viena pusė negali laimėti ar pasiekti savo tikslų, o karo tęsimo kaštai yra per dideli. Objektyviai vertinant, pastarieji du varianta yra labiau tikėtini. Jei tai teisinga, ar yra koks nors būdas tai pagreitinti?
Sąjungininkams dabar reikia imtis dviejų dalykų, jei nori, kad karo baigtis artėtų greičiau, o ne lėčiau. Pirmoji – paspartinti tikslesnių smūgių ir oro gynybos ginklų siuntimą į Ukrainą, kad būtų galima atremti galimą Rusijos puolimą.
Antrasis – garantuoti ilgalaikę paramą Taivano santykių akto panašaus susitarimo forma, kad Ukraina galėtų apsiginti ateityje. Taip pat reikia Maršalo plano būsimai rekonstrukcijai. Nors karo nusikaltimai ir Rusijos reparacijos turėtų būti padengtos, pragmatiškai žiūrint, abu galėtų nutraukti karą.
Tačiau įvykiai per ateinančius tris ar keturis mėnesius gali būti lemiami atsakant, kada ir kaip šis karas baigsis, jei sąjungininkai priims šias dvi rekomendacijas. Jei ne, pasiruoškite ilgam karui.
Neseniai Lietuvoje viešėję JAV ir Vokietijos saugumo ekspertai sutiko, kad karo ateitis spręsis šį pavasarį. Pasak CNA tyrimų centro Rusijos studijų programos vadovo Michaelo Kofmano pavasarį matysis tikrasis vaizdas Ukrainos fronte, tada jau žinosime, kokioje situacijoje yra Rusija, kaip jai pavyko arba nepavyko į frontą pritraukti naujų žmonių, ginklų.
„Karinis prognozavimas nėra būrimas, mano scenarijus tik šiek tiek optimistinis“, – prieš porą savaičių sakė specialistas. Na, o Vokietijos saugumo ir tarptautinių santykių instituto vyresnysis tyrėjas Kai-Olaf Lang pridūrė, kad karo ateitį spręs ne tik kariai esantys fronte ar politikai už derybų stalo, o ir visuomenės nuomonė. Ji Vakarų Europoje pavasarį taip pat gali daug lemti.
„Tęstinės paramos įsipareigojimai priklausys nuo daugelio dalykų. Sprendimai dėl paramos bus priimti pavasarį, kai matysime, kas bus su Rusija, jei ji laimės, Europoje gali vyrauti nuomonė, kad neverta skirti paramos pralaiminčiai šaliai.
Matėme, koks dinamiškas mūšio laukas. Dalis visuomenių Europoje mano, kad Rusija žlugs ir bandys griebtis branduolinio ginklo, toks požiūris gali skatinti kitokią politiką ES. Bet prie šių klausimų reiks grįžti pavasarį. Didžiausias klausimas kils tada, kai bombardavimai bus baigti. Būtent tada ateis Vakarų vienybės išbandymas“, – sakė O. Lang, patikinęs, kad šiuo metu Vakarai, o ir Ukraina, yra atsidūrę tam tikruose spąstuose.
Zelenskis turi savo viziją
Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis savo interviu „The New York Times“ prieš kurį laiką paaiškino, ko, jo manymu, reikia norint užbaigti karą. Zelenskio pastabos nuskambėjo vykstant diskusijoms Vakarų sostinėse apie tai, ar Ukraina turėtų pradėti ieškoti diplomatinio karo sureguliavimo kelio, užuot spaudusi viską išspręsti kariniu būdu, kuris leistų konfliktui pablogėti arba užsitęsti.
„Tai baigsis, kai pasieksime pergalę arba kai Rusijos Federacija nuspręs, kad jos nori“, – prieš kelias savaites sakė Zelenskis.
„Gali atsitikti taip, kad jie nuspręs baigti karą tik tada, kai jausis silpni, izoliuoti ir nebeturės partnerių. Tikėkime, kad tai baigsis per ateinančius kelis mėnesius.<...> Aš visada sakau labai atvirai, jei norite suprasti, ką čia padarė Rusija, atvykite į Ukrainą ir pamatysite tai savo akimis, be jokių papildomų žodžių, o po to pasakysite, kaip užbaigti šį karą, kas tai pradėjo ir kada galime užbaigti“.
Rusijos oro antskrydžiai prieš Ukrainos miestus ir toliau yra nukreipti į svarbiausią infrastruktūrą ir civilius. Karas kasdien parodo, apie ką jis yra – apie Ukrainos valstybės ir ukrainiečių tautos sunaikinimą. Infrastruktūros remontas yra lenktynės su laiku, kai dėl žiemos temperatūros kiekvienas elektros energijos tiekimas ir šildymo sistemos ar vandens tiekimo sutrikimai gali būti mirtini. Didelio masto žmonių kančios yra Rusijos skaičiavimo dalis.
Vakarai nori karo baigties, kai kurie – bet kokia kaina
Nors daugumoje Vakarų sostinių vis dar plačiai palaikoma Ukraina, mintis apie šio karo užbaigimą derybomis buvo ne kartą iškelta. Ir tai įgavo naują pagreitį. Skirtumas tas, kad šį kartą miglotą derybų idėją išsakė JAV valstybės pareigūnai.
Nors JAV prezidentas Joe Bidenas viešai pabrėžia, kad laikas deryboms dar nepribrendęs, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas neseniai pakurstė naujų abejonių dėl JAV ir ES įsipareigojimų Ukrainai.
Gruodžio 2 d., grįžęs iš vizito Vašingtone, Macronas kalbėjo ne tik apie derybų poreikį, bet ir apie konkrečias Rusijos saugumo garantijas pagal būsimą Europos saugumo tvarką. Macronas aiškiai nurodė, kad NATO plėtra į rytus Rusijai nepriimtina.
Šis pareiškimas sukėlė nepasitenkinimą kitose Vakarų sostinėse, įskaitant Berlyną, kuris paprastai yra artimas Paryžiaus sąjungininkas. Panašu, kad Macronas pamiršo, jog Ukrainos prezidentas Zelenskis iškėlė šį klausimą, derybas dėl Ukrainos neutralumo, praėjus vos kelioms savaitėms po plataus masto Rusijos invazijos pradžios.
Tuo metu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nebuvo suinteresuotas dėl to derėtis, todėl buvo aišku, kad šis karas vyksta ne dėl NATO, o dėl Ukrainos suvereniteto. Vokietijos kancleris Olafas Scholzas taip pat buvo kritikuojamas dėl jo paskutinio pokalbio telefonu su Putinu gruodžio 2 d.
Nors Putinas, galimai pastūmėjo Scholzą atsisakyti Vokietijos karinės paramos Ukrainai ir raginti pradėti derybas, pranešama, kad Scholzas atkreipė dėmesį į būtinybę atšaukti Rusijos karius iš Ukrainos teritorijos prieš prasidedant deryboms.
Europos žiniasklaidoje ir viešajame diskurse dėl Scholzo požiūrio į derybas vyrauja neapibrėžtumas. Nepaisant didėjančių energijos kainų ir kitų pragyvenimo išlaidų, Vokietijos visuomenė vis dar palaiko Ukrainą, įskaitant karinę pagalbą. Tačiau kai nuo lapkričio mėnesio apklausose iškeliamas papildomas klausimas apie diplomatines pastangas užbaigti karą, dabar taip pat dauguma pareiškia, kad ši mintis nėra bloga.
Visuomenės nuomonė kai kuriose ES dalyse tampa vis prieštaringesnė: nuolatinė parama Ukrainai, įskaitant karinę pagalbą, išreiškiama kartu su didesnio diplomatijos troškimu.
Rusai kurpia gudrų planą?
Būtent tokį nesutapimą tarp valdžios veiksmų ir visuomenės nuomonės Putinas ir Rusijos valstybė siekia atskleisti. Tai jiems naudinga. Įvairūs Rusijos elito atstovai kalbėjo apie derybų galimybę, tačiau nerodydami jokios rimtos politinės valios daryti nuolaidų ar pasitraukti iš Ukrainos.
Pareiškimus apie derybų mastą dažniausiai išsakė prezidento atstovas spaudai Dmitrijus Peskovas, o netrukus juos pripažino negaliojančiais kitas pareigūnas, pavyzdžiui, Rusijos Federacijos Saugumo Tarybos pirmininko pavaduotojas Dmitrijus Medvedevas.
Šis nuomonių svyravimas turi du tikslus: pirma, tai yra Kremliaus bendravimo su vietine auditorija dalis. Duodama suprasti, kad būtent Ukraina nenori taikos. Dėl to kaltė nukrypsta nuo Rusijos ant Ukrainos ir jos Vakarų rėmėjų, kurie vaizduojami kaip tyčiniai karo vilkintojai.
Antrasis tikslas yra sukurti netikrumą dėl Rusijos planų, tam kad būtų platforma Vakarams, kurie pasisako už derybas. Taip pat siekiama sustiprinti latentinius visuomenės norus tokiose šalyse kaip Vokietija ar Prancūzija.
Pastaraisiais mėnesiais diskusijos ne tik apie karo baigtį, bet ir apie Ukrainos atstatymą įgavo pagreitį. Apie tai kalbama tiek Kijyve, tiek Berlyne ar Briuselyje.
Atsižvelgiant į infrastruktūros sunaikinimą, svarbu aiškiai suprasti, kad Ukrainos atstatymas prasideda dabar, o ne kažkurioje tolimoje ateityje, pasibaigus šiam karui. Tačiau taip pat turėtų būti aišku, kad rekonstrukcija negali būti atskirta nuo tolesnės karinės pagalbos.
Tik karinės pagalbos ir atkūrimo pastangų derinys vieną dieną suteiks Ukrainai galimybę nuspręsti, ar ir kada ji nori derėtis. Šiuo metu bet kokios paliaubos ar taikos derybos gali turėti tik vieną efektą: atpirkti Rusijai laiko persigrupuoti ir atnaujinti atakas pavasarį.
