Renginio lankytojai turėjo galimybę sužinoti daugiau apie gyvenimo ir darbo balansą, streso valdymą, terapijų poveikį organizmui, santykius su kolegomis ar darbdaviu, tinkamus pagalbos sau būdus.
Renginių ciklą vainikavo prof. Eugenijaus Laurinaičio ir Monique diskusija bei pačios atlikėjos akustinis koncertas.
Pirmąją renginio dieną patirtimi dalijosi psichoterapeutas Dainius Jakučionis ir prof. Eugenijus Laurinaitis.
Pokalbio „Perdegimas: viską darau, nors nieko nenoriu“ metu D. Jakučionis minėjo, kad emocinis raštingumas labai svarbus, o ypač, kai esame perdegę.
Psichoterapeutas kalbėjo ir apie tai, jog perdegę žmonės vis tiek eina į darbą, o tada pradeda nebejausti, kas vyksta jų viduje, todėl atsidūrus panašioje situacijoje labai svarbu suprasti, kaip žmogus geba brėžti atsakomybių ir galimybių ribas.
Pokalbį moderavęs socialinės iniciatyvos „Skirtingos Spalvos“ įkūrėjas Dalius Stankevičius pasidomėjo ir apie tai, kodėl žmonės linkę save nuvertinti.
„Savivertė yra tai, kad aš esu vertas. Aš gimiau ir esu vertas. Kaip tą išugdyti, deja, nėra vieno atsakymo, bet aš mėgstu sakyti, jog meilė sau visus išgelbės. Meilę galima pakeisti į atjautą sau. Atjauta sau yra suvokimas, kad aš esu žmogus, aš darau klaidų ir viskas su tuo yra gerai. Aš už tai per daug savęs nebaudžiu, aš tiesiog žinau, kad rytoj pasitaisysiu. Nes kritika yra nemeilės sau požymis. Čia yra nuolatinis procesas. Kaip kiekvieną dieną mes turime eiti į darbą, tualetą ar valgyti, taip ir savirūpa turi būti kiekvieną dieną“, – mintimis dalijosi psichoterapeutas.
Kiek vėliau renginio lankytojai galėjo pasiklausyti pokalbio apie bendravimą su savimi ir šalia esančiu bei prof. Eugenijaus Laurinaičio knygos „Žuvis vandenyje“ pristatymo.
Profesorius minėjo, kad bendravime svarbiausia sau pasakyti, jog kalbuosi ne dėl pergalės, o dėl susitarimo. Todėl čia labai svarbu rasti kompromisą: „Kai mes kalbame apie kompromisą, tai jį galima pasiekti tik diskutuojant. Mes kiekvienas mėgstame būti protingi ir patarinėti, tačiau vienintelis žmogus, kuris gali jums patarti, esate jūs pats. Kaip tai padaryti? Čia tinka lietuviška patarlė: „Jeigu kas nors neišeina, reikia daryti kitaip“. Reikia išmokti tiek su kitu, tiek su savimi kalbėti kitaip. Žinoma, pačiam keistis labai sunku, tačiau kito būdo nėra. Juk vienintelis žmogus, kurį galim pakeisti, esame mes patys.“
Antrąją renginio dieną organizacijos Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanoriai suteikė žinių, kaip taisyklingai suteikti pirmąją pagalbą.
Kiek vėliau vyko psichoterapeutės, geštalto terapijos pradininkės Lietuvoje Brigitos Kaleckaitės pranešimas tema: „Tapatybės žemėlapis: kaip atrodo savimonės žingsniai?“.
Pranešimo metu Brigita dalijo patirtimi, jog kiti žmonės mums gali padėti pažinti save, tačiau niekas kitas nepadės mums suprasti apie save, tik mes patys: „Skirkite laiko savęs pažinimui, ypač jeigu jaučiatės prastai, nes tai yra vienas pagrindinių būdų, kaip sau padėti. Niekas nėra atsakingas už mūsų būsenas ir gyvenimą, tik mes patys. Be abejo, aplinka mums daro įtaką, bet kaip svarbu mums prisiimti atsakomybę ir keisti, tvarkyti savo gyvenimą ir pažinti save. Ir tas pažinimas savęs padeda mums jaustis stabilesniems, nes turime pagrindą į ką atsispirti. Kai aš žinau, kas aš esu, man lengviau eiti į pasaulį ir statyti ribas.“
Trečiąją renginio dieną vyko uždaromoji renginių ciklo diskusija apie savęs pažinimą su TV3 televizijos projekte „X faktorius“ išgarsėjusia atlikėja Monika Pundziūte-Monique ir prof. Eugenijumi Laurinaičiu tema: „Savęs pokyčio vairas – mūsų rankose“.
7-erius metus atlikėjai dirbus su tuometine komanda prireikė sukaupti vidinės drąsos tam, kad padėtų tašką priklausomos atlikėjos karjeroje.
Monika nebenorėjo gyventi po kito žmogaus oda: „Reikėjo labai daug drąsos, bet ta drąsa kaip kulka iššovė, nes buvo labai daug susikaupę įtampos ir spaudimo iš aplinkos. Kai išėjau dirbti savarankiškai, man atrodė, kad aš įkvėpiau pirmą kartą gyvenime šviežio oro. Man nereikėjo net atsigauti, man atsivėrė pasaulis, aš supratau, kad tai reikėjo padaryti daug seniau. Ir buvo iškart lengva, lengvas paties sprendimo padarymas.“
Prof. Eugenijus Laurinaitis jai pritarė: „Tai puikus pavyzdys, kokie svarbūs psichologiniai sprendimai, todėl, kad atsikratytume manipuliatoriaus, pasipriešintume jam, atsitiestume ir pasakytume, kad to daugiau nebus, reikia daug laiko. Jūs priėmėte tą sprendimą ir tada atėjo laisvė, o laisvės oro skonis ir kvapas su niekuo nepalyginamas. Tam reikalingas pasitikėjimas savimi, o tai yra mokėjimas teisingai numatyti savo artimas sprendimo pasekmes.“
Diskusijos moderatoriui Daliui Stankevičiui paklausus, ko pati Monika palinkėtų savęs ieškančiam žmogui, atlikėja atsako: „Labiausiai, ko linkėčiau, tai prisipratinti prie savo minčių srauto ir tą labiausiai man padėjo padaryti rašymas. Ne dainų, o tiesiog minčių srauto. Šitaip rašydamas pripranti prie savo minčių ir kartais užgaudai kažkokį jausmą, kurį pavyko apibūdinti. Labai paprastą jausmą tiek tau, tiek kitam žmogui, kurį staiga pavyko įvilkti į rūbą.“
Vainikuodamas diskusiją prof. E. Laurinaitis minėjo, jeigu žmogus negali padėti sau pats, tai reikia eiti ieškoti pagalbos pas profesionalus: „Aš manau, kad tai yra vienas iš pagrindinių kelių keistis pačiam, nes psichoterapijos uždavinys yra paciento keitimosi procesas. Žmogus turi keistis tol, kol psichoterapeuto jam nebereikės. Ir tai reiškia, kad jis mokosi su savimi gyventi kitaip. Ir tai yra labai nelengvas kelias, bet už patį žmogų jo niekas nenueis. Kai jūs eisite šituo keliu, sutiksite labai daug visokių kliūčių, labai daug netikėtų įvykių, labai daug jausmų, su kuriais bus sunku, tačiau kito kelio nėra.“
Taip pat visas renginio dienas vyko ir įvairios terapijos.
Renginio lankytojai galėjo išvysti ir puikiai žinomą atlikėją bei kompozitorę Miglę Vilčiauskaitę-Migloko, kuri vedė balso ir muzikos terapiją.
Terapijoje žmonės turėjo galimybę pasinerti į spontanišką, žaismingą ir improvizacinį dainavimo pratimų procesą, susipažinti su vokalinėmis kvėpavimo technikomis ir išmokti savo balsus išreikšti emocijomis.
Renginio metu taip pat vyko ir kakavos terapija su sertifikuota giluminio cirkuliacinio kvėpavimo instruktore Samanta Dvilevičiūte.
Moteris kvietė ragauti kakavą, kuri buvo verdama iš specialios, organiškos, ceremonijoms skirtos kakavos. Jos poveikis padėjo skleistis kūrybai, nuraminti mintis ir gydančiai veikti kūną, protą ir sielą.
Paskutinę renginių ciklo dieną galėjome pamatyti praktinį seminarą, kuriame žmonės buvo supažindinti su beveik prieš dešimt tūkstančių metų Korėjoje atsiradusiu mokymu – kuksando, kurį vedė ergoterapeutė ir Nacionalinio kuksando centro įkūrėja Toma Pagojutė–Kumžienė.
