Vilniaus Šilo mokykloje šiuo metu mokosi 162 vaikai turintys fizinę ir intelekto negalią. Tarp pagrindinių sutrikimų – kompleksinė negalia, autizmo spektro ir įvairūs raidos sutrikimai.
„Priimame į mokyklą vaikus, vadovaujantis Steigėjo patvirtinta priėmimo į mokyklas tvarka, neskirstant jų pagal turimą negalią. Mokykloje mokosi vaikai su sunkia negalia. Ugdymas vyksta pagal individualizuotas ugdymo programas, jų rengime bei mokinių pažangos aptarime dalyvauja ne tik mokytojai, bet ir visi specialistai, dirbantys su mokiniu ir tėvais“, – pasakoja laikinai mokyklos direktorės pareigas einanti Asta Stulgaitienė.
Pasak jos, vaikams, turintiems negalią, taikomi kur kas mažesni reikalavimai, nes ir adaptuotos švietimo programos jiems dažnai būna per sudėtingos.
„Į kiekvieną vaiką mokykloje žiūrima individualiai: kiekvienam atskirai sudaroma ugdymo programa, atsižvelgiant į vaiko galimybes parenkamos individualios ugdymo užduotys, priemonės. Žinoma, didžiausias dėmesys skiriamas lavinti vaikų kasdienius poreikius, siekiama, kad jie taptų kuo labiau savarankiškesni. Dėl šios priežasties daug dirbama, kad vaikai gebėtų kiek įmanoma labiau įsitraukti į visuomenę, valdyti savo emocijas, orientuotis aplinkoje ir deramai elgtis skirtingose situacijose“, – sako A. Stulgaitienė.
Nepamirštamos ir elementarios akademinės žinios – lavinami rašymo, skaitymo, skaičiavimo, laiko pažinimo įgūdžiai. Daug dėmesio skiriama sensoriniam lavinimui – garsų, kvapų, lytėjimo, matymo bei skonio pažinimui.
Trūksta profesinio pasirengimo
Pasak Vilniaus Šilo mokyklos l. e. p. direktorės, svarbu suprasti, kad ir vaikai su negalia gali ir turi mokytis.
„Net ir labai sunkią negalią turintys vaikai gali turėti tam tikrų stipriųjų savybių ir gebėjimų. Taip pat, kai kurie spec. poreikių asmenys turi be galo didelę kantrybę, geba visą dieną daryti panašius, pasikartojančius veiksmus ir tai atlikti be galo kokybiškai. Vaikams su lengvesne negalia profesinis orientavimas yra be galo reikalingas ir svarbus, nes kuo anksčiau bus pastebėtos vaiko stipriosios savybės, tuo greičiau bus galima pradėti jį mokyti įgūdžių, kurie bus naudingi tam tikrame darbe“, – pastebi A. Stulgaitienė.
Užimtumo tarnybos (UŽT) duomenimis, šių metų spalio 1 d. šalyje registruota 10,4 tūkst. darbo neturinčių asmenų su negalia, kiek daugiau nei ketvirtadalis (28,6 proc.) neturėjo profesinio pasirengimo.
„Aukštąjį universitetinį arba koleginį išsilavinimą Lietuvoje įgijęs kas aštuntas UŽT registruotas klientas su negalia (12,4 proc.). Profesinį išsilavinimą turi 45,3 proc., aukštesnįjį – 13,8 proc. Visgi, registruotų asmenų, turinčių negalią, įgijusių aukštąjį universitetinį arba koleginį išsilavinimą, šiek tiek daugėja. Prieš metus tokių asmenų buvo kas devintas, kai prieš dvejus – kas vienuoliktas“, – komentuoja UŽT Priemonių įgyvendinimo organizavimo skyriaus vedėja Vaida Kamandulienė.
Taip pat mažėja ir profesinio pasirengimo neturinčių asmenų su negalia – tuo pačiu laikotarpiu prieš metus (2021 m. spalio 1 d.) ir prieš dvejus metus (2020 m. spalio 1 d.) tokių asmenų buvo kas trečias.
Nenuvertinti vaikų su negalia
Daugiau nei pusė (56,3 proc.) asmenų, turinčių negalią , registruotų UŽT, ieško nekvalifikuoto darbo: norima dirbti pagalbiniais darbininkais, valytojais, budėtojais, sargais.
„Tik nedidelė dalis klientų su negalia domisi specialisto, techniko ar įstaigų tarnautojo darbu (15,7 proc.), arba nori dirbti kvalifikuotais darbininkais (15,5 proc.). Tik kas dešimtas (11,1 proc.) ieško paslaugų darbuotojo ar pardavėjo pozicijos. Kvalifikuoto darbo ieškančių grupėje moterys daugiausiai pageidauja pardavėjo ir administratoriaus darbo, vyrai – automobilio vairuotojo ar apsaugos darbuotojo“, – vardija V. Kamandulienė.
Pasak jos, nors nemaža dalis asmenų su negalia stokoja profesinių įgūdžių arba turima kvalifikacija neatitinka darbo rinkos poreikių, neretai asmenis, turinčius negalią reikia įtikinti, kad dalyvautų profesinio mokymo priemonėje ar profesinės reabilitacijos programoje. Vieniems pritrūksta sveikatos, kitiems – motyvacijos.
„Vaikų su negalia išsilavinimas ir profesijos pasirinkimas labai priklauso būtent nuo jų negalios. Pavyzdžiui, vaikai, turintys judėjimo negalią be kitų gretutinių sutrikimų tikėtina, mokysis ir dirbs kvalifikuotą darbą. Tačiau tai nereiškia, kad neturėtume skirti pastangų vaikams, turintiems labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių – juos taip pat reikėtų orientuoti į profesijos įgijimą“, – teigia Vilniaus Šilo mokyklos l. e. p. direktorė A. Stulgaitienė.
Pasak jos, norint vaikus, turinčius negalią sėkmingiau įtraukti į visuomenę, būtinos kompleksinės pastangos: ugdymo procese turi dalyvauti vaiko tėvai, būtina ir vaikams pritaikyta infrastruktūra, ypač viešai naudojamose erdvėse mieste. Ne ką mažiau svarbus ir visuomenės požiūris bei nusiteikimas priimti vaikus, turinčius negalią.
„Dažnai vaikams su negalia siūlomos įvairios edukacijos mieste, neįvertinant jų tinkamumo vaikams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių . Vis dėlto džiugu, kad visuomenės požiūris į negalią keičiasi – su mokyklos auklėtiniais dalyvaujame įvairiuose tarptautiniuose, nacionaliniuose, miesto projektuose bei konkursuose, laimime prizines vietas“, – sako A. Stulgaitienė.
Ši istorija yra dalis Neįgaliųjų reikalų departamento vykdomos kampanijos „Jokio skirtumo“, kuria skatinama šalies darbdavius įtraukti žmones su negalia į atvirą darbo rinką ir parodyti, kad nėra skirtumo, su ar be negalios. Daugiau informacijos apie kampaniją: www.jokioskirtumo.lt bei „Jokio skirtumo“ „Facebook“ paskyroje.
