Numylėtinis į sceną grįžta pasiruošęs ne tik atgaivinti liaudies kultūrą, bet ir priminti tai, kuo gyva yra visa Lietuva.
Vis dėlto atlikėjo gyvenime netrūko daug įvykių, skaudžių išgyvenimų, kuriuos, kaip pats sako, padėjo išgyventi tik muzika.
Apie muziką, skyrybas ir trūkusį palaikymą.
- Ar liūdna, kad iš visos jūsų kūrybos geriausiai žinoma daina „Mūsų kaimas“?
- Į tai reaguoju gerai, nes nieko čia nepadarysi. Kai įsimyli, taip ir laikaisi įsikibęs. Visgi iki šiol turiu parašęs daugiau nei šimtą dainų. Klausytojai žino didelę dalį, nes plačiai važinėju, bet televizija ar radijas dažniausiai transliuoja tik žinomiausias. Nežinau, kodėl aš jiems esu kažkoks kitoks. Gal todėl, kad pats viską kūriausi?
Svarbiausia, kad visi sako, jog esu įdomus tik vyresniajai kartai, bet tai netiesa. Mano vaikai dainuoja, dainų tekstus žino geriau už mane. Kad ir kaip bebūtų, man smagu, kad daugelis labai gerai žino „Mūsų kaimas“. Smagu, kad tai, ką aš darau, pasiteisino, neliko lentynose, yra plačiai naudojama, dainuojama.
- Yra amžiaus cenzas, kada menininkas nustoja kurti?
- Nemanau. Jei yra poreikis, potencija kūrybai, manau, kad nereikia laukti kažkokio meto. Kursiu tol, kol galėsiu, manęs klausys ir su savimi į kapą tikrai nesinešiu.
- Iš kur semiatės įkvėpimo muzikai?
- Sunku atsakyti – visaip būna. Įkvėpimas yra netikėtas, spontaniškas, kai net naktį pašoki užsirašyti ant popieriaus.
- Ar šokinėjimai iš lovos netrukdo žmonai?
- Aš buvau vedęs vieną kartą, bet po skyrybų daugiau nevedžiau, tad dabar šokinėjimai netrukdo ir aš niekam netrukdau. Bet prieš tai trukdžių nebuvo, gal tik palaikymo nejaučiau. Tai buvo sunku, nemalonu. Kadangi su buvusia žmona bendrauju iki dabar, iš jos jaučiu lyg atsiprašymą: „Va, matai, mes netikėjome, o tu tiek padarei“.
Buvo visko, bet ir šiandien yra nemažai sunkumų, piktų komentarų, straipsnių. Kai garsūs žmonės televizijoje pasako, kad „tokia muzika yra niekam nereikalinga, neįdomi, o mano kompaktus, dovanotus Kalėdų proga, reikia mesti į šiukšlių dėžę“, svarstau, kodėl taip yra daroma, kam tai daro garbę.
- Kaip sekdavosi atsilaikyti nuo kritikos?
- Patikėkite, tikrai nelengva, nes kūrėjai yra jautresni žmonės. Kritika mums žymiai skaudesnė, tad kiekvienas negeras žodis, žvilgsnis – skauda, labai blogai nuteikia.
Visgi vidinės stiprybės užteko, nes privalėjau eiti į priekį, nepasiduoti ir vadovautis posakiu: „Jeigu tu nematomas, nereikalingas, tu niekam neįdomus“.
- Buvo minčių viską mesti?
- Tikrai taip, neslėpsiu, tačiau jos buvo spontaniškos. Vėliau pagalvoji ir supranti, kad taip lengvai nuo muzikos neatsitrauksi. Tada geriau, kad pliektų, daužytų. Gi aš neinu į gatvę, nedarau nieko blogo, o kuriu. Pagailėti gero žodžio kūrėjams yra tikras nusikaltimas.
- Už ką labiausiai gyvenime dėkojate?
- Už vaikus, talentą, gerbėjus, draugus, artimuosius. Jie visą tai padėjo sukurti, nes pats vienas tikrai nepajėgčiau.
- Ko nors gyvenime gailitės?
- Ne. Stengiausi viską daryti nuoširdžiai, nieko neįskaudinant, nevagiant, neįžeidžiant. Dažniausiai gaila, kad kažko nepadarei, nesugebėjai, negalėjai, tačiau tai yra gyvenimas.
- O vis dar svajojate?
- Taip, žinoma. Jei to nedaryčiau, to nejausčiau, nežinau, ką veikčiau. Svajonė, meilė, tikėjimas ateitimi mane veda į priekį ir „Gundys ir gundys“.
- Esate laimingas?
- Taip. Esu laimingas, kad esu Lietuvoje, turiu gražių, jaunų žmonių, tuo ir džiaugiuosi.
- Bet didžiausias jūsų palikimas?
- Tikriausiai, kad dainos.
- Pirmoji tautinių šokių kovų „Kadagys“ laida prasidės būtent su Jūsų daina...
- VGTU ansamblis, kurio generolu tapau, norėjo šokti pagal ją, tad ilgai nesipriešinau. Bet tik šį kartą leidau jiems pavadovauti, vėliau imsiuos iniciatyvos ir aš (juokiasi).
Labai džiaugiuosi, kad tapau šio universiteto ansamblio vadovu, nes su jais dalyvauju įvairiose programose, pasirodėme „Chorų karuose“. Labai greitai juos pamilau, nes jie jauni, linksmi ir švarūs.
- Paminėjote, kad kolektyvas gražiai šoka. O pats?
- Jaunystėje labai mėgau šokį ir šokau, bet dabar daugiau dainuoju. Jei reikės, šoksiu, judesius prisimenu, tad tikrai nebijau. Liaudies šokiai tikrai nėra lengva užduotis, tiesiog reikia jį pamilti, norėti šokti.
- Kaip reagavote gavęs pasiūlymą dalyvauti?
- Žinoma, reakcija teigiama, bet kilo dvejonių, nes norėjau daugiau laiko skirti kūrybai. Esu parašęs nemažai dainų, turiu idėjų, tad galvojau rimčiau kibsiu į darbą studijoje. Bet dėl nuostabaus kolektyvo nedrįsau atsisakyti.
- Vienas iš projekto tikslų – išsklaidyti mitą, kad liaudies kultūra jaunam žiūrovui nėra įdomi. Ką Jūs manote?
- Turiu tvirtą nuomonę – tiek vyresni, tiek jaunesni žino ir myli liaudies šokį. Tai, kas susiję su mūsų lietuvybe, yra mūsų kiekvieno širdyje, tačiau galbūt kažkas pasakė, kad tai nemadinga. Kol gyvas liaudies šokis, liaudies daina, tol gyva mūsų Lietuva. Jeigu mes to atsisakysime, patys matome, kur tai eina, todėl turime mylėti, puoselėti.
