Apie sprendimą pasitraukti ir vis dar neužgęstantį norą dainuoti.
- Kaip jūsų gyvenime atsirado muzika?
- Muzika mano gyvenime atsirado dar mamos įsčiose. Ji yra operos solistė, tad dažnai juokaujame, kad besilaukdama manęs dainavo „Aidos“ ariją Nacionaliniame operos ir baleto teatre, todėl visam gyvenimui užkrėtė noru muzikai. Tiek klausytis, tiek muzikuoti, groti ar dainuoti.
Septyniolikos metų sukūriau merginų muzikos grupę „Uogos“, kurioje buvau pagrindinė vokalistė, lyderė. Tuomet viskas vyko labai greitai, atsidūriau tinkamoje vietoje tinkamu laiku – susidraugavau su vienu prodiuseriu, susipažinau su Egidijumi Dragūnu. Būtent jo studijoje mes įsirašėme pirmąjį „Uogų“ albumą „Šalia“.
Po debiuto prasidėjo draugystė su dainininku Andriumi Mamontovu, kuris kūrė muziką mano soliniam albumui „Mieste“. Dabar albumai man atrodo vaikiški, jaunatviški. Vis dėlto labai gerai pamenu, kad man Andrius pasakė: „Tu turi kurti tokią muziką, dėl kurios tau gyvenime niekada nebūtų gėda“ – tad man nėra gėda dėl savo muzikos.
Tikrai labai gražu ir malonu prisiminti tą periodą, tačiau leidžiu sau kritiškai į save pasižiūrėti. Manau, kad buvau per jauna, neturinti daug muzikinio įdirbio. Kodėl pasitraukiau? Atėjo egzistencinis momentas mano širdyje, galvoje, kai supratau, jog nebūsiu tokia gera kaip Cesaria Evora (legendinė dainininkė, kilusi iš Žaliojo kyšulio – tv3.lt), labai staigiai muzikinę karjerą sustabdžiau ir nutraukiau.
- Apie ką savo kūryboje kalbėjote?
- Stiliaus prasme mes buvome įdomesnis, intelektualesnis popsas. Skirtumas nuo vietinių tuo metu sukurtų grupių buvo mūsų iniciatyva, pačių kurti tekstai, muzika. Mes pačios bandėme rasti savo įvaizdį, stilių, dainas. Manau, kad tai buvo labai graži, vaikiška, tyra muzika, kurią atliko jaunos mergaitės.
- Dėmesys buvo didelis?
- Lietuvoje tapti populiariu ar žymesniu galima per dieną. Tas etapas, kaip ir dažno jaunystė, praskriejo kūlversčiais, tačiau taip, spauda domėjosi. Visgi, man atrodo, jog tuomet viskas buvo paprasčiau ir tyriau, todėl mes to labai nesureikšminome.
- Ar pasiilgstate scenos?
Muzikinis alkis niekuomet nebuvo praėjęs, tačiau dabar mano karjera tęsiasi namie. Didžiausia klausytoja – mažoji dukrelė Jonė Adelė, bet, tiesą pasakius, šiuo metu vėl pradėjau lankyti vokalo pamokas. Šiuo metu dainuoju, bet nekoncertuoju ir neturiu to savo planuose. Dainuoti noriu, tačiau noriu tai daryti profesionaliau.
Kitas džiaugsmas – po ilgo laiko susitvarkiau savo fortepijoną, prie kurio dešimt metų mokiausi groti, ilgą laiką dainavo mano mama. Tai padariau mūsų šeimai, vaikams, sau. Muzika niekada nebuvo dingusi iš mano gyvenimo, nes aš ja visada domėjausi, labai mylėjau.
- Kaip vertinate dabartinį muzikos pasaulį?
- Visada pakankamai aštriai pasisakau, tik nenoriu tyčiotis, žemintis, bet esu labai prieš populiariąsias, vadinamąsias krūtinėmis dainuojančiąsias, grupes.
Maestro Donatas Katkus kelis kartus drąsino, jog tikrai galiu dainuoti, atlikti eksperimentinį koncertą su jo orkestru, bet muzika nėra tik balsas. Muzikai reikalingas begalinis išprusimas: pradedant elementariu solfedžio pradžiamoksliu, pabaigiant gebėjimu išsakyti gražias mintis. Man tikrai gėda dėl kai kurių mūsų šalies grupių, kurios tituluojamos „žvaigždėmis“.
Žinote, niekas labai nepasikeitė, nes visada dalis klausytojų norėjo ir nori kokybiškesnės muzikos, nebanalių tekstų, profesionalumo. Skirtumas tik tas, jog dabar žiniasklaidos galia yra beprotiškai išaugusi, todėl televizija gali suformuoti niekuo neparemtas, savotiškas „žvaigždes“.
- Jus galima dažnai išvysti nešančią gėles gerai draugei Justei Arlauskaitei-Jazzu. Niekada nepasiryžote avantiūrai sudainuoti duetą?
- Padainuoti su Juste būtų mano svajonės išsipildymas, tačiau reikia suprasti, kad ji yra profesionalė. Visgi kartais mūsų duetą galėdavo išgirsti kaimynai, kai ketvirtą valandą ryte skambindavome net ir su fortepijonu. Jeigu mes kalbame apie rimtą pasirodymą, tai aš jai tikrai neįdrįsčiau pateikti tokio pasiūlymo, nors žinau, jog ji labai mėgsta eksperimentuoti. Vis dėlto, manau, kad muzika liks neformalioje aplinkoje – tarp namų sienų.
- Muzikantai dažnai nelinki savo vaikams tokio paties kelio...
Aš tai labai linkėčiau, nes šokanti, dainuojanti moteris man yra labai graži. Visgi Jonei Adelei muzikantės karjeros linkėčiau tik tuo atveju, jei ji to norėtų, dirbtų tiek, kiek reikia. Scenos žmonės turi įdėti ypatingai daug pastangų, jei jie tikrai nori sukurti įspūdingą dalyką, klausytojams pasakyti vertingus dalykus. Labiausiai savo vaikams linkiu siekti to, ko jie norėtų.
