Neneigiama, kad apranga, ginkluotė turi didelę reikšmę, tačiau visuomenei derėtų suprasti, kad tai būti kariuomenei, sako dr. Gintautas Surgailis.
„Dabar skiriamas didžiausias dėmesys prieštankinei ir priešlėktuvinei ginkluotei. Viena priešlėktuvinė granata kainuoja kaip naujos statybos trijų kambarių butas Vilniuje. Suprantama, tai atsiliepia mokesčių mokėtojams, bet turime stiprinti kariuomenę, kad galėtume apsiginti ir jaustis dalimi bendruomenės“, - sako G. Surgailis.
Trūksta mokymo tiek kariškiams, tiek visuomenei
Nors diskusijos metu daug dėmesio skirta tam, kad pačioje visuomenėje trūksta Lietuvos kariuomenės reikšmės supratimo, ats. pulkininkas leitenantas Liudas Gumbinas pažymi, kad daug dalykų dar dar siektina ir pačių šauktinių sistemoje. Mat sovietų laikais karininkija buvo ugdyta doktriniškai, o šiandien daug palikta spontaniškumui, savieigai, trūksta koncentruotos informacijos.
„Doktrina yra viena iš sudedamųjų dalių, tai karo teorija, supratimas, kas yra karas. 1992 metais sakydavo, kad vadovauja karininkai. Dabar yra lyderystės trūkumas. Šiuolaikiniai karininkai baigę Karo akademija teigia, kad dabartiniai pulkininkai nesiskiria nuo sovietų laikais buvusių raudonųjų. Vadinasi, ugdymas vyksta netinkamai“, - sako jis.
Ignas Krupavičius pabrėžia, kad nors dabar yra laisvumo ir kariuomenėje atsakomybė pasiskirstoma, laisvę reikia išsikovoti.
„Vadu įsakymų kvestionuoti negali, bet iš pradžių turi išmokti plauti grindis, o po to ir prisiimti daugiau atsakomybės“, - teigia jis. Visgi išskiriama, kad didžiausia problema – visuomenės neišprusimas. Ir nors atsiranda jau ir tokių tėvų, kurie patys skambina ir prašosi, kad jų vaikai būtų priimti į kariuomenę, dauguma vis dar bando išsisukti nuo tarnybos.
„Mūsų visuomenė nesuvokia kariuomenės buvimo. Žmogus galvoja, kad valstybė yra valdžia ir kartais net pikta klausytis žmonių, kurie sako, kad ką čia mes jus išlaikome, o jūs tik nuvažiuojate į poligonus ir pažaidžiate. Bet reiktų pažiūrėti, kad pirmiausia valstybė – tai tu, tai žmogus. Skambėtų juokingai, jei partizanai būtų pasakę kad vienam į užsienį reikia, kitam į darbą. Tikrai čia nesėdėtume. Trūksta kariams motyvacijos“, - pasakoja I. Krupavičius.
Jis prideda, kad pamatinių vertybių trūksta tiek mokyklose, tiek šeimose, dėl to jaunuoliams ir kyla abejonių dėl ėjimo tarnauti.
„Reikia ratą užsukti iš naujo, kad suvoktume, jog esame komanda ir prasidėtų pilietiškumas“, - teigia jis.
Kaip pavyzdžius, kurie skatintų pilietiškumą ir norą tarnauti diskusijos dalyviai pateikia kariškių įprotį vaikščioti su uniformomis. Pasak G. Surgailio, tai jaunieji karininkai galėtų daryti ir vakarais eidami į miestą. O patys piliečiai raginami sutikus kariškį paspausti jam ranką, pasisveikinti ir padėkoti. Tuomet karininkas jaučiasi drąsiau, įvertintu ir visuomenės dalimi.
„Daug yra galimybių, kaip supažindinti visuomenę su kariuomene. Tačiau svarbūs nuomonių lyderiai. Pavyzdžiui, M. Mikutavičiaus visuomenė klauso. Galima važinėti po mokyklas, bet tokių lyderių žodis bus daug svaresnis. Aiškiai kalbantys politikai, miestelių merai taip pat turi didelį efektą sako“, - pulkininkas Artūras Jasinskas.
Emigrantai raginami prisidėti bent finansiškai
Diskusijos metu aptarta ir išeivių padėtis. Pastebėti, kad nereikia jų atskirti nuo Lietuvos visuomenės, reikia stengtis, kad jie vis tiek jaustųsi jos dalimi ir nors yra emigravę stengtųsi prisidėti prie kuriamų organizacijų. O nesant šiai galimybei, prisidėti bent finansiškai.
„Ar tu dvi valandas važiuosi iki Panevėžio, ar skrisi iki Londono, atstumo nebėra. Reikia dirbti valstybei nepriklausomai kur esame, tam tikrai yra galimybės. Tiek prisijungimas prie organizacijų, tiek finansiškai“, - sako ats. plk. ltn. Liudas Gumbinas.
„Neturėtume smerkti tų, kurie nori išvykti, gyventi kitur. Bet iš Lietuvos turime siųsti signalą, kad juos vis tiek vertiname, kad jie mūsų šalies ambasadoriai. Žmogus turi jaustis, kad yra Lietuvos reprezentuotojas ir gali kalbėti apie aktualius saugumo klausimus. Viešinimas yra labai svarbu. Dabar turime didžiulį ginklą - socialinę mediją. Žmogus gali daryti įtaką, skleisti žinią, nes jų pagalba mums taip pat svarbi, nesvarbu alokacija“, - prideda Gintarė Janulaitytė.
