Šaltajame kare tarp Lietuvos Vyriausybės ir privačių „Lietuvos dujų“ akcininkų kol kas mažiausiai aiškūs mūsų valdžios tikslai, nors ji jau perspėta, kad atsidurs tarptautiniame arbitraže.
Užsuks čiaupą?
Apie tai, kad Vyriausybė rengiasi suskaidyti bendrovę „Lietuvos dujos“ (LD), liaudies masės gal ir girdėjo viena ausimi, tačiau labai dėl to nesijaudino, kol nesusijaudino premjeras Andrius Kubilius.
Rugsėjo 20 dieną premjeras apkaltino LD privačias akcininkes „Gazprom“ ir „E.ON Ruhrgas“, kad šios kompanijos bando sutrukdyti Lietuvai įgyvendinti vadinamąjį trečiąjį Europos Sąjungos (ES) energetikos direktyvų paketą, pagal kurį dujų tiekimo ir perdavimo tinklai turi būti atskirti.
Kubilius kalbėjo apie „nepriimtinus ir netoleruotinus grasinimus“, sklindančius iš privačių akcininkų. Taip premjeras reagavo į „Gazprom“ ir „E.ON Ruhrgas“ atvirą laišką Lietuvos Vyriausybei.
Išties tame dokumente parašyta: „Pernelyg skubotas nuosavybės atskyrimo modelio įgyvendinimas, turintis didelį poveikį visiems LD procesams ir struktūroms, visiškai atskiriant dujų perdavimo verslą nuo likusios bendrovės, galėtų sukelti dujų tiekimo sutrikimų“.
Gana vangi žiniasklaidos ir piliečių reakcija į mūsų valdžios, kuriai priklauso dalis LD akcijų, konfliktą su kitais kompanijos savininkais nuvingiavo įprasta vaga. Buvo prisiminta, kad Lietuva moka už dujas „brangiausiai Europoje“ (nors neaišku, kuo toks teiginys pagrįstas), suabejota „Gazprom“ gerais norais kada nors ateityje prie perdavimo tinklų prijungti dar neegzistuojantį suskystintų dujų terminalą (SDT).
Lietuva taip pat pradėta lyginti su Baltarusija ir Ukraina, kurioms Rusija yra blokavusi dujų tiekimą, prisiminta net Gruzija, su kuria Rusija 2008 metais kariavo.
LD akcinis kapitalas pasiskirstęs taip: „E.ON Ruhrgas International“ turi 38,9 proc. akcijų, „Gazprom“ – 37,1 proc., Lietuvos energetikos ministerija – 17,7 proc., smulkieji akcininkai – 6,3 proc.
Kainų mįslė
Tarsi iš miego pažadintas A. Kubilius davė atkirtį „Gazprom“ ir „E.ON Ruhrgas“ „grasinimams“, tačiau nepanoro iš esmės gvildeti tų bendrovių laiške iškeltų klausimų. Pavyzdžiui, kad ir tokio teiginio: „Remiantis naujausiais Europos Komisijos paskelbtais EUROSTAT duomenimis, Lietuvos dujų vartotojų mokama kaina yra apie 5–20 proc. mažesnė nei ES vidurkis (be mokesčių).“
Še tau, kad nori! Juk visa Lietuva iki šiol tikėjo prezidente Dalia Grybauskaite, o ji birželio pradžioje vykusiame Baltijos plėtros forume teigė: „Kadangi Lietuvoje nėra veikiančios dujų rinkos, dujų kainos yra 38 proc. didesnės negu Vokietijoje.“
Šiame tekste pateikta lentelė su EUROSTAT duomenimis, iš kurių matyti, kad Lietuvos vartotojai už dujas tikrai moka mažiau negu ES vidurkis. Pagal EUROSTAT, 2009 metais antrąjį pusmetį dujų kainos Vokietijos namų ūkiams buvo 45 proc. didesnės negu Lietuvoje, Vokietijos pramonė už dujas mokėjo 27 proc. brangiau.
Kas meluoja? Kur dujų kainos didesnės – Lietuvoje, Vokietijoje ar vidutiniškai ES?
Dujų karo chronologija
Vyriausybės ir privačių LD akcininkų konfliktas plėtojosi viešai ir užkulisiuose. Apie būsimas pertvarkas valdžios koridoriuose pradėta kalbėti šių metų pradžioje.
Gegužės viduryje energetikos ministras Arvydas Sekmokas visuomenei pristatė Gamtinių dujų įstatymo koncepciją, numatančią dviejų pagrindinių uždavinių sprendimą. „Pirmas dalykas yra vertikaliai integruotos bendrovės suskaldymas į tiekimo ir perdavimo tinklų valdymą, tai duotų naudos vartotojams. Antras uždavinys yra strateginių projektų įgyvendinimas, būtent suskystintų dujų terminalo ir dujų jungties su Lenkija statyba“, – aiškino ministras.
Sekmokas tikino, kad nuosavybės atskyrimą numatantys teisės aktai turėtų būti priimti iki 2011 metų kovo, o patį kompanijos skaidymą planuojama baigti dar po metų.
Išmanantieji ES direktyvas iškart pastebėjo, kad trečiasis ES energetikos paketas numato išimtį izoliuotoms, nuo vieno tiekėjo priklausančioms „saloms“, tokioms kaip Baltijos šalys ir Suomija. Joms leidžiama pirmiausia atlikti tai, ką A. Sekmokas pavadino antruoju uždaviniu – prisijungti prie kitų tiekėjų dujotiekiais ar pasistatyti SDT ir tik paskui atlikti vertikaliai integruotos bendrovės skaidymą.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas gegužę pateikė valdžios planų ekspertizę, kurioje teigiama: „Koncepcijoje deklaruojama, kad Lietuva pasirenka griežčiausią direktyvų įgyvendinimo būdą – visišką nuosavybės atskyrimą. Tačiau koncepcija nepateikia argumentų, kodėl šis būdas yra naudingiausias Lietuvai, ir ar būtent toks direktyvos įgyvendinimo būdas Lietuvoje leis geriausiai pasiekti direktyvoje keliamų tikslų.“
Birželį „Gazprom“ ir „E.ON Ruhrgas“ kreipėsi laišku į A. Kubilių. Be viso kito, ten rašoma, kad LD akcininkai norėtų susitikti su Vyriausybės atstovais. Laiške užsimenama ir apie tarptautinius teisinius būdus siekiant investicijų apsaugos.
Užuomina virto kūnu liepos pradžioje, kai „Gazprom“ informavo Vyriausybę, jog neišsprendus ginčo taikiu būdu po pusmečio bus kreiptasi į tarptautinį arbitražą.
Ėmė tiksėti atgalinis laikmatis, bet iš pradžių reikia laukti ne dujų čiaupo užsukimo, o teismo kitų metų sausį. Tarptautinė byla Vyriausybei, be abejo, kainuos. Vartotojams žadėtą naudą liaudis gali pradėti skaičiuoti nuo teismo išlaidų, kurias galų gale padengs visi mokesčių mokėtojai.
Valdžia pučia miglas
„Iškastas karo kirvis“, – taip susidariusią padėtį komentavo ekonomistas Eugenijus Maldeikis.
LD generalinis direktorius Viktoras Valentukevičius rugsėjo 28 dieną svetainės balsas.lt studijoje teigė, kad nuo šių metų pradžios privatūs akcininkai neturėjo galimybės nė karto susitikti su Vyriausybės atstovais, kurie paaiškintų apie valdžios planus, pateiktų siūlomų pertvarkos variantų analizę ir pan. Todėl teko parašyti Vyriausybei dar ir atvirą laišką.
Tą pačią dieną energetikos ministras A. Sekmokas buvo iškviestas „ant kilimėlio“ į Seimo Socialdemokratų frakciją. Jos narė Birutė Vėsaitė „Balsas.lt savaitei“ stebėjosi, kad su dujininkais dėl esminių dalykų aiškinamasi per laikraščius, ministras ir premjeras neranda laiko su jais susitikti, nors valstybė yra LD akcininkė. „Aš manau, kad tai išeina iš sveiko proto ribų“, – sakė parlamentarė.
Lietuvos Vyriausybė kol kas nieko rimto neatsakė į privačių LD akcininkų klausimus ir teiginius, kurie suformuluoti labai aiškiai. Kol valdžios atsakymai neskaidrūs arba jų nėra, informacijos stygių užpildo spėjimai.
Jų kol kas du: 1) premjeras ir energetikos ministras visiškai nekompetentingi dujų energetikos klausimais; 2) šaltuoju karu su privačiais akcininkais siekiama skubiai perimti dujų perdavimo tinklus valstybės žinion, kad paskui juos būtų galima parduoti ar perleisti to kąsnio tykantiems „saviems“.
Importuojamų dujų kainos 2009-2010 m.
Waidhaus - Vokietijos miestas prie Čekijos sienos, kur ateina dujotiekis iš Rusijos.
Montoir - Prancūzijos uostas, per kurį importuojamos suskystintos dujos.
Šaltinis: „Lietuvos dujos“
Gamtinių dujų kainos 2009 m. antrąjį pusmetį (EUR/GJ)
ES vidurkis / Vokietija / Lietuva
Namų ūkiai: 14,27 / 16,35 / 11,29
Pramonė: 8,22 / 9,61 / 7,55
Šaltinis: EUROSTAT
Apie duomenis:
Lietuviai įpratę, kad kainos nurodomos JAV doleriais už 1 000 kubinių metrų. ES statistikoje kaina nurodoma eurais už dujų energetinę vertę.
Lyginant importo kainas Lietuvoje, Vokietijoje ir Prancūzijoje nurodoma, kiek eurų kainuoja megavatvalandė (EUR/MWh).
Gamtinių dujų kainos skirtingoms vartotojų grupėms: pramonei ir namų ūkiams nurodytos eurais už gigadžaulį (EUR/GJ).
Reikia turėti omenyje, kad importuotos dujos parduodamos pridėjus antkainį, kuri skiriasi įvairioms vartotojų grupėms.
Nors kainos svyruoja, per 21 mėnesį nuo 2009 m. sausio iš Rusijos importuotų (Lietuvoje, Vokietijoje) ir įvežtų per SDT (Prancūzijoje) dujų kainų vidurkiai yra apylygiai (kainos EUR/MWh): Lietuvoje – 21,28; Vokietijoje – 21,62; Prancūzijoje – 22,95.
Išvados: nuo 2009 m. sausio Vokietija ir Lietuva importuoja rusiškas dujas už maždaug vienodą kainą; suskystintos dujos per tą laikotarpį vidutiniškai buvo brangesnės.
Dabar Lietuvoje populiarus teiginys, esą vokiečiai moka 100 dolerių pigiau nei lietuviai už 1000 kubinių metrų rusiškų dujų, galėjo atsirasti dėl to, kad prasidėjus pasaulinei ūkio krizei Vokietijoje krito dujų poreikis, atsirado iš anksto užsakytų dujų perteklius ir kai kurie tiekėjai jas pigiai pardavinėjo. Tačiau, anot ekspertų, toks svyravimas neatspindi ilgalaikės tendencijos.
Tik faktai:
ES trečiasis energetikos paketas
Šalis gali pasirinkti vieną iš trijų direktyvos įgyvendinimo būdų: visiškai išskaidyti vertikaliai integruotas įmones (Ouwnership Unbundling – OU), įsteigti nepriklausomo perdavimo operatorių (Independent Transmission Operator – ITO) arba įsteigti nepriklausomą sistemos operatorių (Independent System Operator – ISO).
Nuosavybės atskyrimas. Įmonės, kurios kontroliuoja energijos gamybą ar tiekimą ir perdavimą, privalo parduoti dalį nuosavybės taip, kad ta pati įmonė nekontroliuotų gamybos ar tiekimo ir perdavimo veiklos. Asmuo ar įmonė galėtų turėti akcijų (pvz., perdavimo ir tiekimo įmonėje) tik tuo atveju, jei akcijos nesuteiktų įmonių kontrolės. Lietuvos valdžia kol kas pasirinko būtent šį variantą.
Nepriklausomas sistemos operatorius. Įmonės, veikiančios energijos gamyboje ar tiekime, išlaiko energijos tinklų nuosavybę, tačiau praranda jų valdymo kontrolę. Visi svarbūs komerciniai ir investiciniai sprendimai būtų paliekami nepriklausomam sistemos operatoriui, kurį paskirtų šalių vyriausybės ir patvirtintų EK, tam, kad užtikrintų tinkamą nepriklausomumo lygį.
Nepriklausomas perdavimo operatorius. Vertikaliai integruotos įmonės išlaiko energijos tinklų nuosavybę (kaip ir ISO atveju), tačiau šios kompanijos yra reguliuojamos ir privalo visiškai atiduoti tinklų valdymą nepriklausomam perdavimo operatoriui. Skirtingai nei ISO atveju, įmonės gali priimti svarbius komercinius ir investicinius sprendimus, tačiau privalo užtikrinti, kad energijos tinklai veiktų nepriklausomai nuo įmonių. Tai būtų vykdoma: sukuriant priežiūros organą iš įmonės atstovų, trečiųjų pusių ir perdavimo tinklų atstovų; priimant atitikimo programą ir priemones, užkertančias kelią diskriminacijai tiekėjų atžvilgiu; paskiriant atitikimą ir diskriminacijos nebuvimą užtikrinantį asmenį; patvirtinant privalomą laiko tarpą, kurį asmenys iš gamybos ar tiekimo įmonių privalo išlaukti prieš pereidami dirbti į perdavimo operatoriaus įmonę.
Lietuvos laisvosios rinkos institutas, European Energy Forum
