Kiekvieną pavasarį į gatves išrieda vis daugiau dviračių, dažniau eidami į darbą prasilenkiame su bėgikais, Vilniaus maratonas tampa vos ne nacionaline švente, o mažesnių sportinių ir sveikatingumo iniciatyvų net nesuskaičiuosi – nuo pirtininkų klubų iki gatvės gimnastikos. VU Santariškių klinikų kardiologas prof. Pranas Šerpytis sutinka, kad sveika gyvensena šiandien tapo beveik mados reikalu, tačiau neabejoja, kad su laiku ji taps bendros dvasinės kultūros dalimi.
Pranešime spaudai rašoma, kaip šiandien atrasti sau geriausiai tinkantį gyvensenos ir sveikatos palaikymo modelį.
„Būti nekultūringu šiandien tampa nemadinga“, – sako P. Šerpytis. Džiaugdamasis vis įvairesnėmis sveikatingumo iniciatyvomis profesorius nori, kad jų būtų kuo daugiau. Pasak P. Šerpyčio, kad sveika gyvensenos mada taptų kultūra, turi susiformuoti kritinė masė gyventojų, kurie laikysis sveikos gyvensenos principų.
Anot P. Šerpyčio, sveikai gyvensenai labai padeda visuotinis palaikymas. Kuo daugiau aktyvių žmonių aplink mane – tuo daugiau įkvėpimo gaunu aš pats. Negalima pasakyti, kuris fizinės veiklos būdas geriausias, svarbu pasirinkti pačiam.
„Jei du pirtininkai ginčijasi, kurio pirtis geriausia, tai čia ginčas dėl mados, kuris pritrauks gerbėjų, ir visai nesvarbu, į kurią pirtį eisite, nes iš tiesų abi geros. Kuo daugiau dviratininkų paliks automobilius garažuose, vadinasi, daugės dviračių takų, atsiras daugiau pagarbos ir dėmesio šiai fizinio aktyvumo veiklai. Galima turėti didžiausius namus, labai prabangias mašinas, bet jeigu nėra sveikatos, – tu nieko neturi,” – įsitikinęs medikas.
Jo žodžiais, pagaliau sveikata tampa sąmoningai suvokiama vertybe, kuri ima lenkti net ir turto siekimą. Pasak profesoriaus, 50 metų neturintis žmogus dar gali būti vadinamas jaunu, tačiau tarp pacientų nemažai tokio amžiaus žmonių, kurie yra dideli ligoniai.
Žiniasklaidoje šiandien itin daug dėmesio skiriama sveikai gyvensenai: šimtai patarimų, kaip sveikai maitintis, mankštintis, pozityviai mąstyti. Nors informacijos netrūksta, kodėl medikai vis dar negali džiaugtis sparčiai gerėjančia Lietuvos gyventojų sveikata?
P. Šerpytis sutikdamas, kad patarimų netrūksta, yra įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus laisvas pasirinkti, kas jam tinka geriausiai. Bet kuriuo atveju kiekvienas turime susirasti geriausiai tinkančią mitybą, judėjimo būdą, lygiai taip pat, kaip renkamės drabužius ar bet kurį kitą daiktą.
„Juk negalime įsakyti, kad dabar visi privalo važinėtis dviračiu. O gal kažkam labiau tinka stalo tenisas, lauko tenisas arba joga? Nekintanti taisyklė – sveikame kūne yra sveika siela – iš principo reiškia, kad norėdami būti sveiki, privalome dėti pastangas ir daryti tai sąmoningai ir nuosekliai. Vieną dieną laikytis vienos dietos, kitą – kitos, nėra veiksminga. Bet fizinis aktyvumas yra būtinas. Švedijoje atliktas tyrimas patvirtino, kad vaikų, kurie dažniau užsiima fizine veikla, mokymosi rezultatai geresni, jie pasiekia daugiau negu tie, kurie linkę užsisėdėti prie stalo“, – pastebi specialistas.
– Ar valstybė turėtų padėti piliečiams ir įvesti tam tikrą sveikatingumo tvarką?
– Sveikatingumo biurai veikia prie kiekvienos savivaldybės, tačiau be aiškios programos. Be abejo, jie reikalingi, bet reikia ir tam tikrų metodikų, kad būtų galima nuveikti kažką apčiuopiama. Kita vertus, aš tikrai pasigendu įvairių informavimo priemonių – skrajučių, reklamos, informacijos. Kasdien gauname lankstinukus, kada bus išpardavimai prekybos centruose, bet neturime rimtų leidinių apie sveikatą, jos saugojimą, stiprinimą. Tokie leidiniai turėtų būti finansuojami iš valstybinių programų, ir jei ne šiandien, tai rytoj grąžos vis vien sulauksime.
– Nors trūkumų yra daug, kokius teigiamus pokyčius visuomenės sveikatingumo veikloje įžvelgiate, kurie prisideda prie sveikos gyvensenos kultūros formavimo?
– Padaryti reikia dar labai daug. Štai Vilnius – sostinė, o net neturi nei gero baseino, nei reprezentacinio stadiono. Bet juk tai – kultūros dalis! Manau, kad šiandien fizinio aktyvumo pamokų mokyklose per mažai – o juk jos tokios pat svarbios kaip anglų, fizika, matematika ar biologija. Asmenybės ugdymas neatskiriamas nuo kūno kultūros. Pradėti reikėtų nuo šeimų – dalyvaudami įvairių šeimų turnyruose, vaikai nuo mažų dienų ugdytųsi sportišką dvasią, kurią vėliau išsineš ir į savo pačių šeimas.
Fiziniam aktyvumui puikus miestas – Druskininkai: ten visada yra ką veikti. Ignalina taip pat garsėja kaip sportinis miestas, Anykščiai lyg ir turi baseiną, nebloga vieta – Birštonas. Kiekviena savivaldybė galėtų pagalvoti, ką dar galėtų nuveikti savo bendruomenės sveikatos labui. Dar labai trūksta bendros savivaldybių, vadinasi, valstybės strategijos.
Smagu, kad Lietuvoje išpopuliarėjo šokiai, dailusis čiuožimas. „Namie ankšta ‒ lauke daryk mankštą!” kvietimą matau jau trečius metus. Labai sveikintina iniciatyva, kurią iš savivaldybių perėmė privatūs rėmėjai. Kiek stebiu mankštas prie Baltojo tilto Vilniuje, dalyvių skaičius kasmet auga. Šią sveikatingumo iniciatyvą „Geros sveikatos klubas“ organizuoja farmacijos kompanija „GlaxoSmithKline Lietuva“ kartu su sporto klubais „Impuls”, kurios be savo tiesioginės veiklos skatina ir organizuoja papildomą veiklą, kad žmonėms nereiktų vaistų.
Dažnai tenka bendrauti su kolegomis iš užsienio. Po kelių dienų į konferenciją atvažiuos vokiečiai, kurie prašys dviračių. Lengva užimti tokius svečius – jie, pavyzdžiui, visiškai nenori, kad vežčiau juos į kokį prabangų restoraną.
– Bet toks supratimas tikriausiai ateina tik su amžiumi? Nejaugi pats būdamas devyniolikos buvote toks aktyvus, kaip kad raginate kitus?
– Devyniolikos metų buvau gana savarankiškas ir labai aktyvus – šokau, dainavau, dalyvaudavau bėgimo varžybose. Be to, dirbdavau visokius ūkio darbus, nes tėveliai buvo labai darbštūs. Taigi savo supratimą atsinešiau iš šeimos.
