Dėl pensijų reformos viešojoje erdvėje vėl įsiplieskė karas. Komentatoriai pasidaliję į dvi stovyklas pateikia argumentus, kodėl reikėjo ar nereikėjo stabdyti, o gal visgi tęsti pensijų reformą. Dar 2000 m. Lietuvoje pradėta pensijų reforma siekta padidinti būsimas senatvės pensijas ir sumažinti valstybinei socialinės apsaugos sistemai tenkančią naštą, ypač didėsiančią dėl neigiamų demografinių pokyčių. Pensijų reforma turi užtikrinti didesnį viešųjų finansų tvarumą – kol demografinė padėtis santykinai gera, našta finansams yra didesnė, nes tenka pasirūpinti ir dabartiniais, ir ateities pensininkais, tačiau ilgu laikotarpiu blogėjant demografinei padėčiai valstybės finansinė našta mažėtų.
Reaguojant į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, kad visgi reiktų kažkaip kompensuoti praeities pažadus dabartiniams pensininkams, buvo nuspręsta sumažinti pensijų reformos poveikį ateities finansų stabilumui mažesnių išlaidų sąskaita šiandien. Ar tai racionalu? Žvelgiant iš politinės ekonomikos pusės – gal ir taip, tačiau tokiu atveju nukenčia viešųjų finansų tvarumas.
Visi galimi būsimų išlaidų modeliavimai remiasi prielaidomis, kiek augs vidutinis darbo užmokestis, kiek žmonių pasirinks formulę „2+1+1“. Visgi nepamirškime, kad „Sodros“ mokama dalis mažės, žinoma, mažiau nei buvo numatyta 2000 m. reformoje. Išlieka klausimas – kas sutrukdė tiesiog atstatyti tai, kas jau buvo priimta 2000 m. įstatymu?
Žinoma, galima sutikti su politikais, kad susitarti ir rasti visus tenkinantį sprendimą sudėtinga. Taip pat sunku vienareikšmiškai atsakyti, kas dabar turi rūpėti ir dabartiniams, ir ateities pensininkams, kai šiai reformai tiesiog nėra pinigų? Jau ne kartą buvo sakyta apie gausybę skylių vadinamojoje „Sodos“ mokėtojų bazėje. Žvelgiant į oficialiai pateikiamą statistiką ir toliau kyla klausimai, kodėl skirtingiems mokesčių mokėtojų grupėms tenkanti socialinių mokesčių našta tokia nevienoda?
Ūkininkų, vykdančių individualią veiklą, ir pagal verslo liudijimus dirbančių asmenų 2012 m. sumokėtos pensijų įmokos yra kone du kartus mažesnės nei kitų dirbančiųjų. Tokių išskirtinių „Sodros“ mokesčių prasme veiklų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, tantjemos de facto yra darbinės pajamos, turinčios didelį pranašumą – nereikia mokėti „Sodros“ mokesčių. Panašaus pobūdžio „ligų“ sąrašą galima tęsti ir toliau. Lieka tikėtis, kad dabartinių mokesčių dizainerių akys šias įsisenėjusias „ligas“ diagnozuos ir bandys spręsti.
Šaltinis pensijų reformos finansavimui gali būti ir renovacijos programa – naujos darbo vietos ir atitinkami įnašai į „Sodrą“. Didinti pensijas dabartiniams pensininkams iš šių lėšų būtų dar didesnis pavojus viešųjų finansų tvarumui, nes renovacija – baigtinis procesas, o Konstitucinis Teismas išaiškino – pensijos mažėti negali.
Pensijų reformos kritikai kartais remiasi ir prieštaringais argumentais. Pavyzdžiui, pripažįsta faktą, jog sensta visas pasaulis, tačiau sako, jog reikia remtis sava, o ne svetima ekonomika. Tačiau taip pat teigia, kad pritrūkus darbo jėgos ją tiesiog importuosime iš užsienio. Na, jei sens visas pasaulis ir dėl darbo jėgos teks konkuruoti globalioje erdvėje, kokia tikimybė, kad mes tą kovą laimėsime? Pranašumų turime tikrai nedaug. Kita vertus, pasaulis sensta visas, tačiau skirtingais tempais. Kol Kiniją, Indiją ar Afrikos valstybes pradės kamuoti Europos lygio demografiniai iššūkiai, praeis tikrai nemažai laiko. Ir man, kaip būsimai pensininkei, tikrai atrodo racionalu investuoti nedidelę dalį savo lėšų į tas rinkas, kurioms prognozuojamas ateities lokomotyvo vaidmuo.
