Sunkus kelias link svajonės
Praėjus 22 metams po Antrojo pasaulinio karo, 1967 metais, gimęs Kazuyoshi būdamas vos 15 metų metė mokyklą, nes norėjo siekti svajonės – tapti profesionaliu futbolininku. Šis sumanymas tuometinėje Japonijoje skambėjo kaip visiškas absurdas. Devintojo dešimtmečio Japonija buvo auganti ekonomika, kurioje nebuvo nieko svarbiau nei išsilavinimas. Sunkus darbas mokykloje leisdavo tikėtis taip trokštamos vietos universitete, kurį baigus atsiverdavo kelias į prestižines darbo vietas. Tėvai to tikėjosi iš savo vaikų.
Antra – futbolas Japonijoje beveik neegzistavo. Šalyje profesionalios lygos nebuvo iki pat 1990-ųjų, žaidžiamas jis buvo tik labai žemame lygyje. Tiesa, pirmasis Japonijos profesionalus žaidėjas Yasuhiko Okudera jau 1977 m. žaidė Vokietijos Bundeslygos klube „FC Koln“, tačiau saugas buvo išimtis.
Kazu nusprendė žengti šio žaidėjo keliu – išvykti į užsienį ir siekti futbolo svajonės. Tačiau K.Miura pasirinko ne Europą, o Braziliją. Tačiau jo kelias futbolo šalyje nebuvo rožėmis klotas. Kazu teko sunkiai dirbti – jis prekiavo gatvėse, bandė būti gidu, dirbo nakvynės namuose, o miegodavo gatvėse ir šiukšlynuose. Kone visi bandymai patekti į profesionalius klubus baigdavosi nesėkmėmis iki 1986-ųjų. Tada Kazu į komandą priėmė legendinis „Santos“ klubas.
Futbolo pionierius
Įvairiuose Brazilijos klubuose Kazu žaidė iki 1990 metų, niekada netapo pagrindiniu žaidėju, tačiau žaidė ir galėjo treniruotis. Svarbiausia, galėjo gyventi iš futbolo. 1990 metais pradėjus formuoti profesionalią Japonijos futbolo lygą (J1 League), K.Miura grįžo į tėvynę. Jis buvo vienintelis vietinis žaidėjas šalia tokių žvaigždžių kaip Gary Linekeris ir Zico, kurie buvo pakviesti į naujai besikuriantį čempionatą. Tačiau pirmojo sezono MVP tapo būtent K.Miura.
1994 metais K.Miura buvo karūnuotas Japonijos futbolo karaliumi. 1990-1998 metais žaisdamas Kavasakio „Yomiuri/Verdy“ klube puolėjas per 192 rungtynes įmušė 100 įvarčių. 1994-1995 m. jis trumpai bandė laimę Europoje, „Genoa“ klube. Dar kartą į Senąjį žemyną Kazu atvyko 1999-aisiais, kai sezoną praleido Zagrebo „Dinamo“. Kroatijoje jis tapo pirmuoju japonu, rungtyniavusiu Čempionų lygos rungtynėse. Vis dėlto didžiausia žvaigžde jis tapo tėvynėje.
Būtent jo žvaigždės statusas ir žaidimas tiek Japonijos lygoje, tiek rinktinėje leido futbolui aplenkti beisbolą kaip populiariausiai Japonijos sporto šakai. Net ir dabar K.Miura veidą visoje Japonijoje galima išvysti reklamuojant daugybę produktų nuo sporto reikmenų iki maisto.
Kelias į pasaulio čempionatą ir dužusi viltis
Japonijos futbolo rinktinė 1968 metų olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzos medalius, tačiau vėliau nedalyvavo jokiame dideliame futbolo turnyre iki pat 1988 metų. Kaip rašėme aukščiau, Japonijoje egzistavo tik mėgėjiškas futbolas, tad šalies rinktinė negalėjo prilygti geriausioms Azijos komandoms.
Viskas pasikeitė į šalį grįžus K.Miura. 1992 metais jo vedama rinktinė pateikė staigmeną – laimėjo Azijos taurės turnyrą, finale įveikusi Saudo Arabiją. K.Miura buvo išrinktas turnyro naudingiausiu žaidėju. 1997 metais šalies rinktinė pasiekė naujas aukštumas. Atrankoje į 1998 metų pasaulio čempionatą Karalius Kazu pelnė 12 įvarčių, o Japonija pirmą kartą iškovojo kelialapį į pagrindinį turnyrą.
Tačiau K.Miura nebuvo paimtas į rinktinę, kuri važiavo į turnyrą Prancūzijoje. Nacionalinės ekipos treneris Takeshi Okada nematė 31-erių puolėjui vietos rinktinėje. Kaponijoje tai sukėlė didžiulę pasipiktinimo bangą, tačiau sprendimas nebuvo pakeistas, tad Karalius Kazu niekada nepasirodė didžiojo turnyro scenoje. Japonija tame 1998-ųjų čempionate pralaimėjo visas tris grupės rungtynes.
2012 m. K.Miura buvo simboliškai pakviestas į pasaulio čempionate žaidusią Japonijos futsal rinktinę.
Vyriausias pasaulio žaidėjas
2005 metais, jau būdamas 38-erių, K.Miura pasirašė kontraktą su savo dabartine komanda „Yokohama FC“, rungtyniaujančia antroje pagal pajėgumą Japonijos futbolo lygoje. Karalius Kazu jau seniai kas metus pasirašo naują vienerių metų sutartį – tai labiau simbolinis aktas, nes Japonijoje šiam futbolininkui jaučiama tokia pagarba, kad klubas nedrįstų legendos atleisti.
Tiesa, žaidžia jis ne taip jau dažnai. Per pastaruosius 12 metų, nuo 2006-ųjų, K.Miura sužaidė tik 253 rungtynes ir įmušė 23 įvarčius. Vyriausiu pasaulio profesionalu jis tapo tik praėjusių metų kovo penktąją, kai išbėgo į aikštę ir aplenkė legendinį anglą Stanley Matthewsą. Po septynių dienų Karalius Kazu sugebėjo įmušti vienintelį komandos įvartį lygos rungtynėse ir pasiekė dar vieną pasaulio rekordą.
Kaip futbolo žurnale „The Blizzard“ rašo „Yokohama FC“ rungtynėse neseniai apsilankę Felixas Lillas ir Javieras Sauras, Karaliaus Kazu žaidimas didelių emocijų žiūrovams nebekelia. Nors 50-metis atrodo puikios fizinės formos, tačiau jau yra lėtas ir daug pavojaus varžovų gynybai nekelia. Nors kiekviename stadione jis sutinkamas kaip karalius, tačiau rungtynių metu sirgaliai per daug jo nedievina. Japonijos futbolo karalius yra labai gerbiamas, tačiau jau nebėra žaidimo viršūnėje.
Kai po mačo per žurnalistų minią iki jo prasibrovęs europietis paklausė, ar Kazu nežada baigti karjeros, šis atsakė trumpu „Ne“. Nors šis atsakymas pasirodė daugelyje pasaulio žiniasklaidos priemonių, japonai šią interviu dalį tiesiog iškirpo. Japonijos žurnalistai savo futbolo karaliaus nekritikuoja ir leidžia šiam džiaugtis savo pasiekimais.
