Pasakojama, kad Prancūzijos karalienė Marija Antuanetė išgirdusi, neva jos pavaldiniai nebeturi duonos, sušuko: „Tai tegul valgo bandeles!„ Nežinia, ar tai tiesa, tačiau kartais karaliams ir karalienėms iš tiesų nutinka juokingų istorijų.
Nekentė monarchijos
Karaliai viską gali – ir bausti, ir pasigailėti. Štai Madagaskaro karalienė Ranavalona rūsčiai bausdavo savo dvariškius, kurie sulaužydami griežtą valdovės draudimą, išdrįsdavo jai prisisapnuoti. Tuo tarpu Prūsijos karalius Frydrichas Didysis kartą apsilankė Berlyno kalėjime. Visi nuteistieji skundėsi karaliui, kad yra nuteisti nekaltai, ir tik vienintelis kalinys prisipažino, kad pateko čia už apiplėšimą. Frydrichas įsakė tuojau pat tą plėšiką paleisti, kad jis nedarytų blogos įtakos visiems čia sėdintiems doriems žmonėms. Ne visi karaliai karaliais gimsta – kartais likimas savotiškai papokštauja. Kai mirė Švedijos karalius Karolis Johanas XIV, sėkmingai valdęs šalį trisdešimt metų, jo kūną apžiūrėjęs gydytojas pamatė ant jo šviesybės krūtinės ligi šiol kruopščiai slėptą tatuiruotę, skelbiančią: „Mirtis karaliams!“ Pasirodo, velionis valdovas kadaise buvo Napoleono armijos maršalas, pavarde Bernadotas, ir baisiai nekentė monarchijos.
Paskendo pagal etiketą
Daug nemalonumų visų šalių valdovams kėlė ir tikriausiai tebekelia karališkojo etiketo taisyklės. Štai kaip, anot 1719 metų etiketo vadovėlio, Ispanijos karalius turėtų eiti pas Ispanijos karalienę atlikti vedybinių pareigų: „Karalius avi šlepetėmis, ant pečių užsimetęs juodą šilkinį chalatą, dešinėje rankoje laiko apnuogintą špagą, kairėje – žibintą, o ant riešo kabo kaspinu parištas naktipuodis.„ Dėl karališkų etiketo taisyklių kenčia ne tik patys valdovai, bet ir jų pavaldiniai.
Kitai Ispanijos karalienei jodinėjant su savo dvariškiais, jos žirgas pasibaidė ir pasileido nebevaldomas, nešdamas ir karalienę. Du narsūs karininkai pasivijo žirgą ir išgelbėjo valdovę, tačiau jiems teko tuojau pat sprukti į užsienį, nes už prisilietimą prie karalienės grėsė mirties bausmė.
Dėl tokios pat nuostatos rimtai nukentėjo vienas Siamo karalius, kuris maudydamasis upėje ėmė skęsti. Nors aplinkui stovėjo dešimtys dvariškių, karalius paskendo, nes niekas neišdrįso paliesti karališkojo asmens ir keliauti ant ešafoto.
Pavogti valdovo plaukai
Taigi būti valdovu nėra lengva. Jų pareigos sunkios. Prieš porą šimtmečių vienas keliautojas taip rašė apie Japonijos imperatorių mikadą: „Senovėje imperatorius turėdavo kiekvieną rytą, užsidėjęs ant galvos karūną, kelias valandas nė nekrustelėdamas išsėdėti savo soste – buvo tikima, kad taip jis palaiko taiką ir klestėjimą visoje šalyje. Jeigu imperatorius bent kiek sujudėtų ar ilgiau sulaikytų savo žvilgsnį ties kuria nors savo valdų dalimi, tuojau pat prasidėtų karas, badas, gaisrai ir kitos nelaimės. Vėliau imperatorius nuo sunkios pareigos buvo atleistas, o ant sosto kiekvieną rytą kelioms valandoms buvo padedama jo karūna.“
Tiek imperatoriaus, tiek jo pavaldinių gyvenimą sunkino ir kitos taisyklės. Mikadas buvo laikomas pernelyg šventu, kad jo kojos liestų žemę, tad dvariškiai visur nešiodavo jį ant pečių. Imperatoriui tekdavo slapstytis nuo saulės šviesos, mat „nei saulė, nei mėnulis nėra pakankamai šventi, kad galėtų šviesti jam virš galvos“.
Visos mikado kūno dalys buvo laikomos tokiomis šventomis, kad jis negalėjo nei kirptis plaukų ar nagų, nei skustis. Visa tai atlikdavo dvariškiai naktį, imperatoriui miegant – tuomet buvo manoma, kad imperatoriui nukirpti plaukai yra pavogti, ir jo garbė liko nesuteršta. Valgis mikadui kiekvieną kartą turėjo būti ruošiamas ir patiekiamas vis naujuose induose, tad šiuos gamindavo iš paprasto molio, kad panaudojus būtų galima be didesnių nuostolių sudaužyti. Tokių atsargumo priemonių derėjo imtis tam, kad imperatoriškieji indai nepatektų paprastam mirtingajam.
Princas ieško... darbo
Karaliai ir princai kenčia ne tik dėl etiketo suvaržymų, bet ir nuobodulio... Neseniai viename Anglijos laikraštyje pasirodė skelbimas: „Ieškau darbo. Baigiau Kembridžo universitetą, daug keliavau po įvairias šalis, turiu puikių ryšių, kompetentingas oratorius, turiu visas lyderio savybes. Tarnavau laivyne, aviacijoje, našlys, turiu du sūnus. Atlyginimas nesvarbus.“ Šį skelbimą padavė ne kas kitas, kaip Velso princas Čarlzas, nebeturėdamas kur išlieti savo energijos.
Yra ir viena liga, liaudies vadinama karališkąja. Tai – skrofuliozė. Ši liga taip vadinasi ne todėl, kad ja sirgtų vien tik karaliai, o dėl to, jog anglai nuo senovės tikėjo, kad šią ligą išgydo vien tik karūnuoto asmens prisilietimas. Tokiais stebuklingais išgydymais garsėjo karalienė Elžbieta, karaliai Karolis I ir Karolis II, pas kuriuos nelaimingi sergantieji veržte veržėsi. Per 1633–iųjų Jonines Karolis I vienu mostu išgydė šimtus ligonių. Karolis II per dvidešimt penkerius savo valdymo metus palietė maždaug šimtą tūkstančių skrofulioze sergančių žmonių. Kartais apie jį susidarydavo baisi spūstis, ir bent keli sveikatos ieškantys žmonės būdavo tiesiog sutrypiami minioje.
Perprato nuotaką
Lietuvos valdovų gyvenimas taip pat nebuvo nuobodus. Štai pirmasis Lietuvos karalius Mindaugas, metraštininkų teigimu, nors ir priėmęs krikštą, atsimetė nuo krikščionybės ir meldėsi savo pagoniškiems dievams, tarp jų ir Zuikių dievui. Jei Mindaugas, išjojęs į lauką pamatydavo iš miško išbėgantį zuikį, tai į šį mišką neidavo ir nedrįsdavo jame nė šakelės nulaužti.
Kad ir koks sunkus būtų karaliaus „darbas„, ne kiekvienas ryžtasi jį mesti – kaip kad padarė bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės karaliumi karūnuotas prancūzas Henrikas Valua. Karaliavęs čia vos metus jis slapčia pabėgo iš Lenkijos namo, į Prancūziją. Ne šiaip sau – mirus jo broliui, Prancūzijos karaliui, Henrikas Valua tapo jo įpėdiniu ir užsidėjo kur kas patogesnę šios šalies karūną.
Senuosiuose metraščiuose parašyta įdomi Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos piršlybų istorija. Tuo metu Jogaila jau buvo septyniadešimtmetis našlys, palaidojęs tris žmonas ir nė su viena nesusilaukęs vaikų. Sykį Jogaila su Vytautu viešėjo pas rusų kunigaikštį Semioną, kuris turėjo dvi dailias dukteris. Jogaila paprašė Vytauto, kad šis pabūtų jo piršliu ir supirštų su jaunesniąja Semiono dukterimi. Rusų kunigaikštis atsakė, kad jam būtų didžiulė garbė susigiminiuoti su Jogaila, tačiau jis negali pirma leisti už vyro jaunesniosios dukters, tuo užtraukdamas gėdą vyresniajai, ir pasiūlė Jogailai savo vyresniosios dukters ranką. Kai Vytautas perdavė Jogailai kunigaikščio žodžius, šis atsakė: „Aš ir pats matau, kad vyresnioji gražesnė, tačiau ji su ūsiukais, o tai reiškia, kad karšta – aš jau per senas, nedrįsčiau jos geisti.“ Tuomet Vytautas vyresniąją Semiono dukterį supiršo su kitu didiku, o jaunoji Sofija tapo Jogailos žmona.
