Iš viso to ką esame paveldėję svarbu tai, ką supratome, ką akcentuojame, aptariame, ir vaizduojame. Šių metų sausio mėnesį Vilniaus rotušėje pristatant rašytojo Jono Užurkos istorinį romaną „Karalienė Morta – meilė ir karūnos žavesys“ buvo demonstruojamas ir dailininkės Laimos Tubelytės – Kriukelienės sukurtas paveikslas. Tai vis proga pakalbėti apie šią iškilią asmenybę.
Meno kūrinyje perteiktas jausmas yra stipresnis, gilesnis už istorinius duomenis. Aiškumo mokomės pažindami ir vaizduodami iškilią karalienės Mortos asmenybę, kuri padovanojo mums istorinį lietuvės moters taurių ir tvirtų jausmų, žmogiško gėrio šiluma dvelkiančius bruožus. Paveikslas sudomina dvelkiančiu karalienės artumo, žmogiško gyvastingumo pojūčiu. Tam perteikti yra svarių žodžių, kurie išreikšti paveikslo idėjoje. Jame karalienė moterišku jautrumu, ramiu žvilgsniu ir santūria šypsena žvelgia į mus pro nutolusio laikmečio šydą.
Apskritai kalbant apie meno kūrinį svarbu turėti esmines nuostatas, kurios neprieštarautų mūsų pačių sąžinei. Juk savitumo pajauta skendi praeities ūkuose, iš kur vaizduotė semia tikrumo, to apčiuopiamo daiktiškumo, apie kurį poetas publicistas Robertas Keturakis knygoje „Nuprausti mėnesienos" yra taręs: „aiškumo – mokausi – aiškumo“.
Jos karališką esybę puošia meniška karūna. Ją vainikavimo iškilmėms. Rygos meistrų pagamintą karūną atvežė Livonijos magistras Andrius Štirlandas. Akivaizdu jog metraščio autoriui buvo gerai žinomi Lietuvos karaliaus rūmai, jų dvasia ir gyvenimas.
Karalienės jautrumą atspindi jos žodžiai tarti pasitinkant iš sunkaus žygio grįžtantį Mindaugą. Ji džiaugiasi, klausinėja ir meiliai užjaučia: „Kai mano akys tik pamatė / tave iš karo žygio grįžtantį, pastebėjau, mano mielasis, / buvai labai nusiminęs; / aš nuliūdusi Morta, norėčiau žinoti, / kaip tas žygis pavyko, paaiškink man, mielasai“.
Greta švelnaus jautrumo, karalienės būdo bruožai, vertinant politines realijas, atspindi ir tvirtą jos valią . Tardama dėl Mindaugo veiksmų , ji nuojautos galiomis įžvelgia Treniotos išdavystę, perspėja Mindaugą ir ryžtingai priekaištauja: „Dabar gi tu seki paskui tą beždžionę / turiu galvoje Treniotą, / kuris tave išdavė. / Pakeisk savo nuomonę ir sek mane, išeis tau į gerą“.
Įvykiai parodė fatališką karalienės teisumą. Iš to atsiveria tautos pasaulėvaizdyje patriotiškas moters atidumas.
Prisiliesdama prie tautos pasaulėjautos, dailininkė Laima Tubelytė – Kriukelienė įdomiu rakursu pravėrė etnografinį paveldo pasaulėvaizdį. Melsvoje žvaigždėtos nakties padangės fone, paveikslo nuotaikoje yra kažkas slėpiningo, kerinčio. Dėmesį atkreipia paveiksle pavaizduoti karalienės raiškūs papuošalai, jos rankos pirštai prie karūnos elegantiškai laiko iškeltą juostą, kuri atvingiuoja ir su atvėrimo prasme išsitiesia dalinai pridengdama karalienės veidą. Juostoje atsikartojantis mėnulio, žvaigždės ir saulės motyvas daugiareikšmis. Regis tuo išradingai perteikta praeities pasaulėjauta, jos jungtis su dabartimi, išreikšta kosminės erdvės pajauta, kuri visais amžiais regisi ta pačia visatos begalybės pajauta.
Dailininkė pristačiusi savo kūrinį tikisi ateityje ieškoti vis naujų karalienės Mortos jausmų perteikimo aspektų, vis vaizdžiau pavaizduoti tautos madoną, perteikti jos istorinį įvaizdį.
Vytautas Baškys
