Kadaise ranka pasiekiamas Kaliningrado kraštas šiandien tarytum Berlyno siena aptvertas nuo svetimų akių. Sudėtingas vizų išdavimo procesas, eilės pasienyje, rusiška tvarka atbaido daugumą keliautojų nuo šio vis dar unikalaus ir savotiško Rusijos kampelio. Bet, kaip sakoma, uždraustas vaisius visada skanesnis: Kaliningrado srityje vis dar pigūs degalai, alkoholis ir tabakas gundo.
Kaliningradas europėja
Vyresnės kartos lietuviai su nostalgija pamenu laikus, kai Luizos tiltu dardėdavo į Sovetską šviežių bandelių. Siaurais ir duobėtais srities keliais lėkdavo į kaimų krautuvėles pirkti viską, ką galima pelningai parduoti Lietuvoje. Tais laikais tokie verslininkai buvo vadinami spekuliantais ir persekiojami teisėsaugos.
Laikas bėga, keičiasi žmonės, požiūris. Bet ne Kaliningrado srityje. Laikas ten lyg užburtame krašte sustojo. Vienintelė vieta, kur matyti didžiuliai pokyčiai - Kaliningrado miestas, jame gyvena per pusę milijono gyventojų. Dygsta stiklo dangoraižiai, asfaltuojamos gatvės, statomos gamyklos. Mieste zuja tiek „mersų“, kad vargu ar dar kurioje Europos sotinėje jų tiek galima pamatyti. Tačiau Kaliningrade, užsieniečių mėgstamu vadinti Karaliaučiumi ar Kioniksbergu, ypač ryškus skirtumas tarp socialinių sluoksnių. Sunku įžiūrėti vidutiniąją klasę, dažniausiai akis bado skurdas ar tviskanti prabanga.
Kainos kandžiojasi
Kainos ten nenusileidžia Europos sotinėms. Maistas baruose brangokas – kava nuo 4 iki 15 litų, lėkštė sriubos - nuo 5 iki 16 Lt, mažiausia karštųjų patiekalų kaina - 13 litų, už gardesnį kepsnį galite pakloti ir visą šimtą. Bokalas alaus - 6 litai, kai kuriuose baruose už šį gėrimą suplieksite dešimtinę.
Taksi paslaugos taip pat muša rekordus. Vien už įsėdimą moki apie 100 rublių (10 litų), važiuojant kaina auga kaip ant mielių.
Įėjimas į muziejus parodas taip pat mokamas. Bet tai neatbaido žmonių pabūti kultūringoje aplinkoje, domėtis menu. Praeityje žymus Kaliningrado zoologijos sodas šiandien merdi. Gaila buvo žiūrėti į apšepusius egzotiškus gyvūnus, prižėlusius voljerus, surūdijusias grotas, skiriančias gyvūnus nuo lankytojų. Per miesto centrą ir zoologijos sodą tekantis upelis dvokia fekalijomis. Šioje vietoje, pasak vietinių gyventojų, visos miesto nuotekos suteka į upelę, o ši vingiuoja į Baltijos jūrą.
Tramplinas į Europą
Praeityje unikalia architektūra ir istorija garsus Kaliningradas per Antrąjį pasaulinį karą 90 procentų buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Nedaug istorinių turtų mieste likę, užtat srities pakraščiuose, mažuose miesteliuose ir kaimuose, galima rasti labai įdomių Prūsijos pėdsakų.
Bet kultūrinis paveldas rusams šiandien mažiausiai rūpi. Didžiuliai pinigai keliauja iš Maskvos. Šis žemės lopinėlis naujiesiems rusams – kelias į Europą, užsienio įmonėms – tramplinas į beribę rusų rinką. Kaliningrado srityje išgaunama nafta, taip pat planuojama naftą išgauti ir Baltijos jūros šelfe. Sukūrus 30 proc. produkto vertės, šis tampa rusiškas ir gali keliauti į Rusiją be jokių muitų.
Kaliningradas - stambus geležinkelio ir automobilių kelių mazgas. Mieste yra upių ir neužšąlantis jūrų uostas. Iš Maskvos į Kaliningradą tranzitu per Lietuvos ir Gudijos teritoriją kursuoja keleivinis traukinys, kuriame ne kartą yra kilę keleivių incidentų su Lietuvos pareigūnais.
Už 24 km nuo miesto - tarptautinis Chrabrovo oro uostas su reguliariomis susisiekimo linijomis į Rusiją, Lenkiją ir Šiaurės Europą. Veikia reguliari keltų linija su Sankt Peterburgu.
Gintarinis paplūdimys
Tikriausiai niekam ne naujiena, kad Kaliningrado srityje iškasama 95 procentai viso pasaulio gintaro. Žinant apie tokią statistiką, tampa nejauku Lietuvą vadinti gintaro šalimi. Didžiulės kasyklos kaimelyje Jantarnij akylai saugomos ginkluotų apsaugininkų. Paplūdimyje prie Baltijos jūros užtektų įsmeigti kastuvą į smėlį, kaip iškart prisistatytų milicija, nes ten po kelių metrų smėlio sluoksniu galima atrasti nemažų luitų vadinamojo Pabaltijo aukso.
Kaimuose - skurdas
Atvykus į bet kurį kaimą ar miestelį vaizdas nesikeičia. Ore tvyro skurdas, bet ne liūdesys. Beveik kiekvienoje gyvenvietėje stovi Leninas, aplink jį sutvarkyta aplinka, žydi gėlės. Skirtingai nei privačiuose kiemuose, kuriuose pilna šiukšlių, baisi netvarka. Senoji vokiečių architektūra taip nugyventa, kad bet kuriuo momentu gali įgriūti stogas ar išvirsti sienos. Tokios problemos mažiausiai rūpi vietiniams. Kur kas svarbiau būti sočiam ir išgėrusiam, o namų renovacija, suprask, valdžios rūpestis.
Kažkada savo architektūriniu grožiu stebinusios bažnyčios, gyvenamieji pastatai šiandien apgailėtinos būklės. Sienos griūva, viduje auga piktžolės, medžiai, vietiniam jaunimėliui tokios vietos – išgertuvių ir pasilinksminimo lindynės. Niekam nerūpi senos freskos, vokiški užrašai, bylojantys apie ankstesnę prabangą ir virusį gyvenimą.
Mažame miestelyje Tichij sutikti du trylikamečiai - Serioža ir Artiomas nustebino žinių bagažu. Kaip kokie gidai vaikai išpasakojo viską, ką žino apie bažnyčią, statytą XIV amžiuje. Iš vieno gražiausių akmenų ir raudonų plytų pastato btelikę griuvėsiai. Berniukai su užsidegimu pasakojo įvairius nutikimus, susijusius su šia 1321 metais pradėta statyti bažnyčia. Pasmalsavus, iš kur toks potraukis istorijai, Serioža ir Artiomas atsakė, kad domėtis senove juos paskatino... kompiuteriniai žaidimai.
Renaldas MALYCHAS
