Žydrūnė JANKAUSKIENĖ
Tauragiškių amžinojo poilsio vietos po žvėrių puotos atrodo lyg atliekų krūva. Autorės nuotrauka Metų metus tauragiškiai, kurių artimieji amžinojo poilsio atgulė Papušynės kapinėse, mina įvairių instancijų slenksčius – bando valdininkus įtikinti, kad kapinės aptvertos netinkamai. Tačiau nuo kapines prižiūrinčiųjų kritika atšoka lyg žirniai nuo sienos. Per rinkimus priimta pažadų negailėti, išgirdome jį ir mes: esą kapinės bus aptvertos dar šiemet. Bet ar šįkart pažadas bus ištesėtas, o gal pasibaigus rinkimams vėl nugrims į užmarštį?
Po laidotuvių – dar vienas stresas
Dažnas į redakciją besikreipiąs žmogus vos tvardo jausmus. Jau ne viena moteris šių eilučių autorę tikino, kad palaidojus artimą žmogų papildomas stresas išvydus kapavietę po keliolikos valandų gali paguldyti į ligos patalą.
– Pasijunti toks bejėgis žmogelis, iš kurio gali tyčiotis ir išbandymus siųsti bet kas, netgi pati gamta. Dar skaudžiau ir sunkiau suvokti, kad mūsų skausmas, mūsų interesams atstovauti turintiems valdininkams – nė motais. O kaip pasijustų tie, nuo kurių sprendimo priklauso, tverti tvorą ar netverti, jeigu būtų išdarkytas jų motinos, tėvo, sesers, brolio ar vaiko kapas? – iš skausmo virpančiu balsu kalbėjo „Tauragės kurjerio“ skaitytoja.
Vidury kapo – išmatos
Praėjusį penktadienį apsilankius Papušynės kapinėse ilgai spėlioti, apie ką kalbėjo įskaudintos moterys, nereikėjo: skersai išilgai per kapus – miško žvėrių pėdsakai sniege ir kapaviečių, kuriose neseniai palaidota, vaizdai kalbėjo patys už save. Apėjau ne vieną kapą, ant kurio žaliavo neseniai atneštos gėlės. Žaliavo, nes žiedų gedulo vainikuose ar puokštėse nebesimatė (išskyrus dirbtinius žiedus, žinoma). Vieno kapo vaizdas sukrėtė.
