Spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje dažnas skuba į kapines – nušluoti lapų, papuošti kapo rudens gėlėmis, uždegti žvakelių.
Minimalizmas
Kapų puošyba kartais virsta net savotiškomis varžybomis – kas daugiau prikraus ant artimųjų poilsio vietos žvakučių, vainikų ar gėlių. Ypač traukia akis ryškiomis dirbtinėmis gėlėmis išpuoštos kapavietės. Floristė Nelija Vozbutienė patikino, kad iš kaimynės Lenkijos atvežtos prašmatnios žvakutės ir itin ryškios dirbtinės gėlės turi paklausą Lietuvoje. „Ypač tai pastebima mažesnių miestelių kapinėse, – sakė ji. – Kita vertus, gal taip žmonės bando nuspalvinti niūrią rudens kasdienybę, todėl nenuostabu, kad kapinės prieš Vėlinės pražysta visomis spalvomis.“
Pasak N.Vozbutienės, lietuviai, reikšdami meilę savo išėjusiems artimiesiems, pirmiausia turi nepamiršti saiko. „Tai nėra šventė, kurioje turi vyrauti spalvos. Puošiant kapus pirmenybę reikėtų teikti minimalizmui“, – sakė puokščių kūrėja. Gamtos spalvos rudenį gali būti puikus orientyras puošiant kapavietę.
Svarbu prisiderinti prie žemės spalvos ir, ant artimo žmogaus atminimo vietos uždegus žvakelę, susilieti su gamta. „Stenkitės naudoti kuo mažiau spalvų. Jei norite pasodinti gėlių, rinkitės viržius, erikas, neteras, našlaites arba kuo tamsesnės spalvos chrizantemas, jos yra atsparesnės šalnoms, – dalijosi patirtimi N.Vozbutienė. – Labiausiai tinka natūralios medžiagos, kurių padovanoti gali pati gamta. Iš medžio šakelių galima sudėti kryžiuką, papuošti kankorėžiais, gilėmis, kaštonais, viduryje pastatyti žvakę – bus paprasta ir labai gražu.“
Pasak Nelijos, nereikėtų kapinėse demonstruoti prabangos – lietuviams tai niekada nebuvo būdinga. „ Kapo nereikėtų tiek apkrauti, kad akims nebūtų kur pailsėti, – priminė ji. – Mokėkime atsirinkti, vertinti paprastumą.“
Mylėkite gyvuosius
Floristė apgailestaudama prisiminė močiutes, kurios už paskutinius skatikus šluotomis perka prieš Vėlines pabrangusias gėles. „Mano patarimas – mylėti reikia gyvą žmogų, o ant kapo pakaks ir kuklios puokštelės, žvakutės.“
Ji pasidžiaugė jaunąja karta, kuri jau supranta šios tradicijos estetiškumą – renkasi vieną ar du žiedus žalumynų puokštėje, perriša juodu kaspinu ar kitaip originaliai papuošia artimųjų amžinojo poilsio vietas.
Kapo žemę galima užkloti paprastųjų arba sidabrinių eglių šakomis, pabarstyti ant jų chrizantemų žiedų. Po Vėlinių juos nurinkus, eglių šakos gaubs žemę iki pavasario. Norintiems pasidaryti stilizuotą kryželį floristė siūlo jį surišti iš storesnių šakelių, jo viduryje pritvirtinti kempinę su gyvomis gėlėmis arba žiedus ir šakutes rišti tiesiai prie pagrindo.
Jei leidžia išmonė, žaluma ir žiedais galima aprišti visą kryžių. „Panaudokite kelias eglių ar tujų šakeles, šermukšnių uogas, susukite įdomias žieves, spalvotus lapus. Šalia uždekite žvakelę – štai ir pagerbtas kapas Vėlinėms. Jei neturite galimybių, pirkite jau pagamintą puokštę, dekoruotą natūraliomis džiovintomis gėlėmis: sausučiais, karpytalapiu kermėku, muiline guboja, įvairiomis smilgomis. Tokios puokštės puikiai atrodys ir pavasarį, kai atvažiuosite po ilgo žiemos periodo“, – teigė floristė.
Pagarba mirusiesiems
Etnologė Nijolė Marcinkevičienė pabrėžė, kad lietuviai nuo seno kapus puošdavo natūraliais neišsiskiriančiais žalumynais. „Nors papročiai keitėsi pakankamai dažnai, tikslas visada buvo tas pats – įsiteikti mirusiesiems, parodyti jiems pagarbą, pirmiausia tam, kad jie padėtų, netrukdytų gyviesiems, – sakė pašnekovė. – Juk nė vienas mes neturime mirties patirties, todėl nežinomybė žmones verčia atitinkamai elgtis.“
Senieji papročiai, pasak jos, pirmiausia buvo vaišės ir malda dievybėms ir išėjusiems protėviams. „Dabar papročiai kitokie – deginame žvakutes, puošiame kapus. Taip mes duodame ženklą, kad išėjusiuosius vis dar prisimename, mylime ir ilgimės jų“, – sakė etnologė.
Puošti kapus gėlėmis, deginti žvakutes imta tik XIX a. pabaigoje. „Kapų puošimas, ypač kaimuose, buvo labai paprastas – naudota tai, kas gamtoje vėlų rudenį patraukia akį – baltosios meškutės, ožekšnių uogos, pilkos, žalios samanėlės, smėlis, vienas kitas akmenėlis“, – pasakojo N.Marcinkevičienė. Dabar, pasak jos, kapavietės puošiamos europietiškai – chrizantemomis, kurios populiarios daugelyje Vakarų Europos šalių.
Prisiminimas – širdyje
Unikali tradicija pagerbti mirusiuosius per Vėlines deginant laužus išlikusi kai kuriuose Dzūkijos kaimuose – Mardasave, Čebatoriuose, Kapiniškiuose. Tamsa ir laužas simbolizuoja laukimą – „Ateikit, sušilkit, pabūkit.“ „Kitur kabindavo lempas ant medžių, kad galėtų iš „kantičkų“ skaityti giesmes. Tokios apeigos vienija bendruomenę – žmonės susėda aplink laužą, pirmiausia aptaria reikalus, kurie svarbūs gyviesiems, paskui prisimenamas beveik kiekvienas išėjusysis, pakalbama, pabūnama, sušylama prie laužo. Tai labai gražus paprotys“, – sakė N.Marcinkevičienė. Ji apgailestavo, kad jis po truputį nyksta. Etnologės manymu, kiekvienam mirusiajam pakanka uždegti po vieną žvakutę. Nebūtina pirkti brangių didelių žvakių, kurios gali degti parą ir ilgiau, prikrauti jų ant kapo. Užtenka mažų, degančių tik tą vakarą. „Svarbiausia, kad prisiminimas apie artimą žmogų degtų kiekvieno širdyje“, – pastebėjo pašnekovė.
Kaip paruošti kapavietę žiemai
Nuvalykite paminklą, apvadus, tvorelę, o medinius kryžius ir suoliukus impregnuokite ar perdažykite.
Nurinkite nukritusius lapus ir išraukite nužydėjusias vienmetes gėles, piktžoles, apkarpykite gyvatvores ar kitus formuojamus augalus, prieš žiemą paskutinį kartą nukirpkite kapavietės veją.
Daugiametes nužydėjusias gėles nupjaukite, palikdami 5–10 cm aukščio stiebus.
Žemaūgės chrizantemos išsilaikys iki lapkričio vidurio.
Spalį pasodinti visžaliai, žemaūgiai ir šalčiui atsparūs kadagiai, tujos, kukmedžiai, eglutės kapą puoš visus metus.
Kad pasodintos daugiametės gėlės ir bukmedžiai nenukentėtų nuo šalčių, dirvą pamulčiuokite durpėmis.
