Daugeliui žmonių vietos kapinių aplankymas – būtinas turistinio maršruto punktas. Ypatingai lankomos tos kapinės, kuriose palaidoti įžymūs žmonės.
Tačiau visame pasaulyje galima rasti tokių kapinių, kuriose nesiilsi įžymių žmonių palaikai, tačiau jos ypatingai lankomos ir mėgiamos turistų, rašo žurnalas „Forbes“. Domina tokiose kapinėse viskas: nuo savotiškai laukinių laidojimo tradicijų iki kapų išvaizdos bei paties suvokimo apie mirtį.
Laidojimo uolos Indonezijoje
Nepaisant to, kad Indonezijoje šimtmečius skatinamas islamas, vietos gyventojai išlaikė savo laidojimo tradicijas bei tikėjimo vientisumą, o turizmas viso šito nepavertė spalvingu šou.
Sulavesio salos gyventojams mirtis – svarbiausias įvykis gyvenime, todėl šykštėjimo šioje vietoje negali būti. Ir jeigu tądien, kai kažkuris salos gyventojas miršta, jo artimieji negali atlikti visų būtinų ir reikalingų apeigų, mirusysis laidojimo dienos laukia mėnesius ir net metus. Galų gale, iki laidotuvių nėra manoma, kad asmuo miręs, todėl jam netgi „leidžiama“ dalyvauti šeimyninėse vakarienėse. Tik tada, kai mirusiojo dvasia susilieja su buivolo dvasia, mirusysis gali palikti žemę.
Beje, laidotuvių metu paaukotų buivolų skaičius paprastai parodo mirusiojo padėtį visuomenėje ir lemia jo padėtį anapusiniame pasaulyje. Vienas buivolas tinka valstiečiui, turtingas vyras bus palaidotas su dvidešimčia buivolų. Beje, vietos gyventojams žemė po kojomis šventa, todėl giminaičius jie laidoja uolose. Jeigu tokios mirusio artimieji neturi, kapas iškertamas akmenyje arba iš akmens statytuose didžiuliuose pastatuose.
Pačios didžiausios uolienose esančios kapinės yra šalia Lemo miestelio. Tai didžiuliai akmeniniai pastatai, kurių balkonuose gyvuosius stebi medinės statulėlės „Tau-tau“. Deja, šios skulptūrėlės taip patinka turistams, kad salos gyventojai nenoromis pažeisdami tradicijas pasilieka skulptūrėles namuose.
Beje, netoliese, Kambire, neįprastai laidojami kūdikiai. Vaikai, mirę iki to laiko, kol jiems išdygsta dantys, dedami į tuščią ertmę medžio kamiene ir drėvė uždengiama lentomis. Po to, kai medis ima žaliuoti ir ertmė trauktis, manoma, kad vaikelį sugėrė medis, o vaiko siela gali keliauti į rojų.
Kabantys karstai Filipinuose
Filipinuose gausybė skirtingų laidojimo tradicijų: karstai gali būti kabinami medžiuose, virtuvėje ar paprasčiausiai po namu. Tačiau pati neįprasčiausia tradicija gimusi miestelyje Sagada. Aido slėnyje į uolas įkalti metaliniai strypai, o ant jų sudėti mediniai karstai, iš viršaus pridengti metalo lakštais. Beveik visi šie karstai skirtingu metu buvo padaryti pačių palaidotųjų, kadangi tradicijos liepia pačiam mirštančiajam gaminti sau karstą. Vis dėlto jei mirštantysis tam per silpnas, karstą turi pagaminti jo vaikai.
Į iš anksto parengtą karstą kūnas guldomas suriestas į embriono pozą. Ir kuo aukščiau bus pakabintas karstas, tuo arčiau dangaus bus mirusysis. Be to, tai kūną apsaugo nuo laukinių gyvūnų. Beje, prie karstų pritvirtinamos ir kėdės, nes manoma, kad mirusiojo kūnas, pavargęs nuo gulėjimo tamsiame ir ankštame kape, išeina pasėdėti ant kėdės ir apsižvalgyti, ar jo giminaičiai nedaro jam gėdos.
Nuskendusios kapinės Filipinuose
Be daugybės tradicinių laidojimų būdų, Filipinuose yra dar vienos stebinančios kapinės. Beje, jos niekaip nesusijusios su kokiais nors vietiniais tikėjimais. Tai tikros krikščioniškos kapinės – tik nuskendusios.
1875 metais dėl vietos vulkano išsiveržimo visas miestas saloje Kamiguin atsidūrė po vandeniu. Kurį laiką per atoslūgius kapinės išnirdavo iš vandens, tačiau XX amžiaus pabaigoje po kelių vulkano aktyvumo metų kapinės nugrimzdo visiems laikams.
Šiandien ši unikali vieta pažymėta didžiuliu kryžiumi, pastatyto ant sukietėjusios lavos. Nardytojai gali pamatyti kapines panėrę į vandenį, o vasarį vietos gyventojai čia atkeliauja valtimis ir dega žvakes, atsigabena gėlių. Tai geriausiai matoma nuo kranto.
Linksmosios kapinės Rumunijoje
Šimtmečius taikaus Rumunijos kaimo Sapantos gyvenimas ėjo sava vaga: žmonės dirbo žemę, kirpo avis, verpė vilną ir pareigingai vaikščiojo į bažnyčią. Tačiau 1935 metais Stanas Joanas Petrašas nusprendė tai užfiksuoti savo drožiniuose ir, tiesą sakant, taip jis pradėjo linksmųjų kapinių istoriją.
Dabar šios kapinės atrodo taip: ties kiekvienu kapu ąžuolinis mėlynai dažytas kryžius, prie šio – naivokas mirusiojo portretas ir epitafija, iš kurios galima sužinoti apie mirusiojo pomėgius ir būdo bruožus. Štai, pavyzdžiui, vieno vyro epitafija skelbia: „Tai, ką labiausiai mėgau, tai sėdėti bare ir kuo arčiau kieno nors žmonos“.
Po linksmųjų kapinių pradininko mirties, gabiausias jo mokinys prisiekė išsaugoti tradicijas. Jis tvirtino, kad visos užrašomos epitafijos tiesa, tačiau kaskart sugalvoti kažką naujo tampa vis sunkiau, nes visų čia gyvenančių gyvenimai panašūs į vienas kito kaip du vandens lašai.
Kaulinės kapinės Čekijoje
Jeigu ne Viduramžiais gyvenusių čekų stiprus noras pasilaidoti Šventojoje Žemėje, dabar kaulinės kapinės nesurinktų tiek turistų į Čekijos Kutna Hora miestą. Ir dėl to kaltas vienas XVII amžiuje gyvenęs abatas. Nusiųstas į Palestiną jis parsivežė kažkiek žemės iš ten ir ten, kur ji buvo išbarstyta, buvo įkurtos kapinės.
Kapinės nedelsiant išgarsėjo, jose būti palaidotais norėjo ir vokiečiai, lenkai, belgai. Be to, šiose kapinėse buvo laidota nesuskaičiuojamas kiekis mirusių per maro epidemiją. Labai greitai kapinės persipildė ir tada visi kaulai buvo paprasčiausiai ištraukti iš kapų ir sudėti be jokios tvarkos. Pirmą kartą tvarką atkurti čia bandė aklas vienuolis, pastatęs iš kaulų šešias piramides. Vėliau, pasikeitus miesto valdytojui, visi mirusiųjų kaulai buvo pritaikyti interjere. Viskas kaulinėse kapinėse padaryta iš kaulų, o mokslininkai skaičiuoja, kad interjero kūrimui panaudota apie 50 tūkst. mirusiųjų palaikų.
Ginčų dėl tokio laidojimo tipo kyla ir šiandien, tačiau formaliai visi mirusieji vis dar yra palaidoti po žeme. Juk tam, kad pamatytumėte kapines, reikia nusileisti į apatinį kambarį.
Tiltas į Rojų Meksikoje
1984 metais architektas Miguelis Kintana Pali įsigijo 5 ha žemės vietovėje, vadinamoje Iškaretu, ir ruošėsi joje statyti rezidenciją, tačiau pastatė visai ką kitą.
Iškaretas – mažas miestelis, kuriame kažkada buvo majų prekybos uostas. Pradėjęs projektuoti rezidenciją, architektas čia surado požeminius ežerus ir upes, daugybę akmeninių įtvirtinimų, likusių nuo majų laikų. Taigi, vietoje rezidencijos Miguelis nusprendė įkurti šioje vietoje archeologinį parką.
Be kultūrinių vietovių buvo įtrauktos ir kapinės, pavadintos „Tiltas į rojų“. Nepaisant to, kad šis statinys modernus ir neturi nieko bendro su majais, tai pamėgta visų Mirusiųjų dienos procesijų sustojimo vieta.
Lemo miestelio kapinės Indonezijoje
Kabantys karstai Filipinuose
Nuskendusios kapinės Filipinuose
Linksmosios kapinės Rumunijoje
