Kepsniai gryname ore – vienas iš JAV simbolių. „The Guardian“ žurnalistas Simonas Majumdaras pasakoja savo įspūdžius iš Kanzaso „Royal“ kepsnių čempionato, kuriame varžosi daugiau nei 500 komandų.
„Gurkštelėk – geras viskis“ pasakė vyras, tiesdamas didelį stiklainį, pilną kažkokio skysčio. Juodi marškinėliai vargiai dengė jo įspūdinga pilvą, o veidą slėpusi barzdą būtų privertusi ZZ Top cypti iš gėdos. Abi jo rankas puošė tatuiruotės, vaizduojančios moteris, kurių mamai greičiausiai nerodytumėte. Sudvejojau, tačiau gurkštelėjau ir pajutau kaip liepsna nudegino mano gerklę. Vyras nusikvatojo ir pasakė: „tai išmokau padaryti kalėjime“.
Ten, kur anksčiau į Kanzasą suplūdę prekeiviai laikydavo savo gyvulius, šiandien vyksta viena didžiausių ir svarbiausių Amerikos ūkininkų švenčių, kasmet sutraukianti beveik 250 000 lankytojų. Šventės metu vyksta rodeo, arklių pasirodymai bei ( bene svarbiausia) didžiausios pasaulyje kepimo ant grotelių varžybos, kuriose daugiau nei 500 komandų per dvi dienas pagamina ( ir be abejo suvalgo) beveik 227 000 kilogramų mėsos.
Čia karaliauja iš vokietijos atvykusių imigrantų tradicijos – neįtikėtinai dideli mėsos gabalai kepinami ant tiesioginės ugnies, kol sumikštėja ir paskrunda. Mėsa ruošiama pagal specialų festivalio receptą – įtrinama specialiais prieskoniais ( kurių mišinio sudėtis neskelbiama) ir laikoma marinate.
Nors čempionate dalyvauja nemažai moterų, visgi jis išlieka vyrų tvirtove. Mano komandą „Burn rate“ sudarė penkiolika vyrų, kurie „tikrame gyvenime“ buvo vadybininkai, finansininkai bei meno direktoriai. Tačiau festivalio metu kostiumus jie iškeitė į šortus bei marškinėlius bei beisbolo kepuraites - tai būtini tikro amerikietiško savaitgalio atributai. Atvykęs turėjau ištverti stiprius, testosterono kupinus broliškus apkabinimus ir buvau beveik nutemptas ruoštis svarbiausiam renginio finalui, kurio metu turėsime pamaitinti daugiau nei 500 žmonių.
Komandos nariai jau buvo praėję doroti įspūdingus 200 kg mėsos. Gavęs gumines pirštines ėmiausi ją pjaustyti dideliais gabalais, tepti garstyčiomis ir barstyti prieskoniais. Kiek pastebėjau mėsos paruošimui naudojome: kajeno pipirus, kuminą, rudąjį cukrų, oreganą, česnakinę druską bei bent dviejų rūšių papriką. Švelniai ją įtrynėme į mėsą ir tik tada pakūrėme kepsninę, kuri dydžiu priminė Honda Civic automovilį ( įtariu, panašiai ir kainavo).
Kuomet kepsninė buvo surinkta, nebeliko nieko daugiau, kaip tik pasimelsti, gurkštelėti ir pūstelėti oro – karšta liepsna vikriai ėmėsi doroti mėsą.
Dairiausi aplinkui – visas čempionatas buvo padalintas į dvi dalis – „atvirają“ kur vieta galėjo nusipirkti visi norintys, ir uždarąją, kur patekti galėjo tik vietinių regionų nugalėtojai. Čia būna tik tie, kurie į čempionatą žiūri itin rimtai - jie nuolatos dalyvauja kepsnių čempionatuose, neretai namo parnešdami nemažus laimėjimus.
Grįžęs prie komandos narių įsitikinau, jog vakarėlis jau pačiame įkarštyje – griaudėjo muzika, o 100 žmonių kirto šonkauliukus, kiaulieną, dešreles, kepsneliu...
Kuomet žiniasklaida pilna naujienų apie tai, ką JAV stengiasi padaryti gerai, buvo malonu matyti tai, ką ji daro tikrai geriausiai pasaulyje.
