Nors pagrindiniu motyvu buvo įvardinta „būtinybė laikytis Dievo mokymų“ ar šeimos vertybių saugojimas, tačiau iš tiesų tai tebuvo banalus korupcinis siekis praturtėti. Valdininkams ir Bažnyčios tarnams buvo sudarytos galimybės pasipelnyti iš psichiniams ligoniams skiriamų biudžeto lėšų, ir dėl to žiauriai nukentėjo tūkstančiai niekuo dėtų vaikų.
Pasinaudojo spragomis įstatymuose ir pokariu tvyrojusiu chaosu
Šiuo metu Kanada garsėja kaip viena iš liberaliausių valstybių pasaulyje. Pokario metais kanadiečiai gyveno nelabai pasiturinčiai, o šalyje dominavo katalikų Bažnyčios lobistai. Kaip ir visame pasaulyje, šios organizacijos atstovai buvo laikomi vargšų, alkoholikų, vienišų motinų ir našlaičių globėjais.
Tuometinis Kvebeko vadovas Maurice’as Duplessis buvo ne tik itin tvirtų katalikiškų pažiūrų politikas, tačiau ir vykdė aktyvią politiką pagal savo įsivaizdavimą. Aptikęs spragą įstatymuose jis meistriškai tuo pasinaudojo, taip sudarydamas korupcines sąlygas visoje vaikų globos sistemoje. Ranka rankon dirbo regiono valdžios, Bažnyčios, medikų atstovai.
Tuomet Kanadoje galioję įstatymai numatė 1,25 dolerio už vieną dieną našlaičių priežiūros ir 2,75 dolerio už psichiatrinės ligoninės paciento priežiūrą. Kvebeko provincijos premjeras išsyk suprato, kad nėra prasmės veltui laikyti našlaičių, todėl dalį vietos vaikų namų perkvalifikavo į psichiatrinės globos įstaigas.
Dėl įstatymų spragų jam užteko tik surasti tiems vaikams psichinę negalią ir ilgam palikti „gydyti“. Vėliau korupcinė sistema išplito ir dalis vaikų, kurie mirdavo globos namuose, fiktyviai „prisikelti“ galėjo ir dešimtis kartų – už kiekvieną jų buvo skiriamos išmokos.
Iš kur gauti vaikų? Skurdo spaudžiamoje visuomenėje buvo nemažai tų vaikų, kurių tėvai patys atsisakydavo juos auginti. Tačiau buvo ir tūkstančiai tų, kurie „neatitiko Bažnyčios standartų“. Galiojo „nelegalių vaikų“ taisyklė – kuomet nesusituokusios poros vaikų turėti negalėjo, o jų susilaukę – iškart netekdavo. Vaikus priverstinai paimdavo valstybės globon. Perduodavo vienuolėms ir psichiatrams į rankas.
Ten pat rizikavo patekti ir nepasiturinčių šeimų vaikai. Remiantis įvairiais šaltiniais, vos 10-20 proc. vaikų namų auklėtinių iš tiesų neturėjo abiejų tėvų.
„Nė vienas mūsų nebuvo nieko padarę Dievui“
Remiantis tokiais pačiais argumentais, pokario metais iš „nešvarių“ moterų (gimdžiusių vaikus būnant ne santuokoje) vaikai buvo atiminėjami ir Airijoje. „Šventojo Patriko namai“ Dubline augino lygiai tokius pačius „našlaičius“, kaip ir Kvebekas.
Kanados televizijai CBC kalbėję gyvi tų laikų liudininkai prisiminė baisumus, kuriuos jiems teko išgyventi. Abu kalbinti likę gyvi tų laikų liudininkai pripažino, kad buvo išnaudojami ir nužmoginti.
„Kai tu esi nesantuokinis vaikas… tai tas pats, kas gimti šiukšlių dėžėje“, – pasakojo Kvebeko gyventojas Louisas-Josephas Hebertas.
Pavardes jiems vienuolės parinkdavo pagal mėnesius. Visi tą mėnesį į globos namus patekę berniukai buvo pavadinti Hebertais.
„Tu niekada neturėsi laimingo gyvenimo. Niekas tavęs nežinos. Tu būsi visuomenės purvu“, – savo gyvenimo filosofiją dėstė jis.
Vyras tvirtino, kad labai norėtų išsiverkti, tačiau tai jam nepavyksta. Vaikystėje jį daužė vien už tai, kad jis verkė.
„Aš turiu problemų su verkimu, kai patiriu daug stiprių emocijų. Būčiau labai laimingas, jeigu galėčiau verkti“, – pripažino jis.
Jie abu, kaip ir tūkstančiai kitų vaikų, buvo pripažinti psichiniais ligoniais. Šio socialinio reiškinio tyrėjai buvo apstulbę, pamatę, kiek panašumų sieja abi vaikų grupės, kurias skyrė vandenynas.
Tiek Duplesio našlaičiai, tiek ir jų vargo broliai bei sesės iš Airijos dažnai buvo išnaudojami, neišskiriant ir seksualinės prievartos ar vaistų bandymų. Visa tai buvo įmanoma tik todėl, kad katalikiškoji visuomenė laikė juos „nuodėmės vaikais“.
„Nė vienas mūsų nebuvo nieko padarę Dievui, – aiškino Nestoras. – Aš jo net nežinojau. Mano akys net nebuvo atsimerkusios, aš tūnojau savo motinos pilve“.
Kankinimai ir psichotropinių vaistų bandymai
Tokiose įstaigose laikyti vaikai dirbo sunkius fizinius darbus, negalėjo palikti vaikų namų teritorijos, o jeigu jų tikrieji tėvai mirdavo – pretenduoti į šių užgyventą turtą. Suaugę ir išėję į vaikų namų jie ne tik neturėjo kur gyventi, tačiau ir jokių socialinių įgūdžių – dažnas nemokėjo net rašyti ir skaityti, nes auklėjami buvo pagal „jūs esate nuodėmės vaisius“ politiką.
Dalis Duplesio našlaičių tapo „jūrų kiaulytėmis“ – niekam nereikalingi, jokių įstatymų nesaugomi ir visų pamiršti vaikai buvo „farširuojami“ vaistais, pavyzdžiui, chlorpromazinu ir tuomet stebima jų būklė.
Psichiatrinėse ligoninėse su vaikais buvo elgiamasi be jokių skrupulų. Už netinkamą elgesį – galva panardinami į ledinį vandenį, arba pririšami prie lovos. Vienos iš tokių „našlaičių“ vyras vėliau leidiniui „Freedom“ teigė: „Kvebeko provincija buvo tapusi kitu Aušvicu“.
Apie tiesą prabilta tik po 40 metų
Nusikaltimai paaiškėjo tik 1959 metais, kuomet M. Duplesis mirė. Tačiau tai nereiškia, kad iškart buvo pulta taisyti pridarytas klaidas, ar atsiprašinėti visuomenės. Sadistinė veikla buvo nutraukta, tačiau visuomenė apie skaudžius įvykius informuota nebuvo.
Tik 1989-aisiais vienoje radijo laidoje viešai prabilę „Duplesio našlaičiai“ supažindino savo tautiečius su baisiais nusikaltimas, kurie buvo įvykdyti visuomenei užsimerkus ir apsimetant, kad jų tiesiog nėra.
2006-aisiais Kvebeko valdžia paskelbė, kad nukentėjusiesiems nuo represijų bus išmokėta 26 mln. dolerių kompensacija.
Mainais į tai iš nukentėjusiųjų buvo pareikalauta, kad šie atsisakytų teisinio ieškinio pateikimo katalikų Bažnyčiai.
