Berlyne finalines kovas stebintis Eurolygos generalinis direktorius Paulius Motiejūnas kandidatams į prezidentus įrašė vaizdo įrašą, kuriame uždavė klausimą apie sporto situaciją Lietuvoje.
„Gal pergalės atveju galvotumėte paremti ar atvesti kokį nors tarptautinį renginį į Lietuvą, išnaudoti puikią infrastruktūrą, kurią šalis turi, o galbūt turite savo pamąstymų apie sporto paramos įstatymą ar apskritai sporto įstatymą?
Būkite geri, pasakykite, kaip planuojate tobulinti ir vystyti sporto situaciją šalyje?“ – dėstė P. Motiejūnas.
„Apie sporto vadybą turime kalbėti iš esmės. Socialinį aspektą mes sutvarkėme, kuomet sutvarkėme tą didelę neteisybę tarp žmonių, kurie dalyvauja olimpiadoje ir kurie dalyvauja paralimpinėse žaidynėse, – savo atsakymą pradėjo G. Nausėda. – Stipendijų, premijų klausimas buvo tikrai moralinio neteisingumo išraiška.“
„Sporto vadyba turi būti pirmiausia tokia, kad ugdytų ne tik aukšto sportinio meistriškumo sportininkus, bet ir skatintų žmones judėti nuo pat mažų dienų.
Šiandien šioje vietoje mes turime didelę problemą ir po to skundžiamės, kodėl pas mus neatsiranda tie didieji sportininkai. Daugelio tų sportininkų patirtis rodo, kad jie sportinę karjerą pradeda nuo labai ankstyvų dienų“, – aiškino prezidentas.
„Mums reikėtų nustoti orientuotis į kiekybinius rodiklius – 100 olimpiečių parengti ar pan. – bet pirmiausia pažiūrėti, į mūsų dabartinę sporto vadybos sistemą. Kūno kultūros departamentą sunaikinome, bet iki šiol patikimos sistemos ir nesukūrėme, Nacionalinė sporto agentūra dar tik žengia pirmuosius žingsnius, labai aiškių jos veiklos rezultatų nematyti.
Čia, aš manau, kad bus tam tikras lakmuso popierėlis olimpinės žaidynės Paryžiuje. Tikiu, kad mūsų sportininkai ten pasirodys gerai, bet nesinorėtų, kad po to sporto biurokratai prisidengę tais gerais pasiekimais sakytų, kad čia jų nuopelnas, o ne sportininkų talento nuopelnas.
Didelio masto renginiai jau vyksta ir galbūt tikrai reikėtų išsikelti ambiciją organizuoti, pavyzdžiui, pasaulio ledo ritulio čempionatą aukščiausios lygos. Vieną kartą, gerbiama Ingrida prisimena šitą, buvome beveik prie to priartėję, tačiau nepavyko.
Krepšinio Eurolygos ketverto rungtynės jau buvo Kaune ir tai mums nėra jokia naujiena. Futbolo srityje dar reikėtų gerokai pasitempti, kad įgytume tam tikrą svorį, įvaizdį sporto bendrijos akyse ir galėtume pretenduoti bent jau savo stadionais (juokiasi). Deja, tai kol kas nėra realybė Vilniuje“, – šypsodamasis užbaigė jis.
Tuo tarpu premjerė I. Šimonytė sureagavo, kad tikisi, jog stadionas taps realybe sostinėje ir apsvarstė galimybes gerinti sporto padėtį.
„Dideli renginiai – puiku, jie pritraukia dėmesio, eterio, valstybei žinomumo. Turėjome ir čiuožimo puikiausią renginį – tie rengiai vyksta, negalime sakyti, kad Lietuvoje nevyksta.
Yra du dalykai, kur valstybės misija yra svarbi. Pirmiausia, aš visiškai pritarčiau, kad mūsų uždavinys yra ne tik profesionalus ir elitinis sportas, o mūsų pagrindinis uždavinys yra masiškumas. Kad žmonės turėtų įgūdį sportuoti, nes per tai atsiranda ir galimybės augti naujiems talentams.
Tam yra reikalinga ne tik moralinė parama ar nuostata, nusiteikimas, bet reikalinga ir struktūra prie mokyklų, kur yra vystoma ir tas darbas vyksta gana intensyviai visoje Lietuvoje.
Visada turbūt galima įvairių niuansų rasti, kaip ta paramos sistema būtų geresnė ar taiklesnė. Kaip tik šiuo metu Seime yra pateiktas naujas sporto įstatymas, nauja redakcija. Taip, gaila, kad kūno kultūros departamentas buvo panaikintas ir jį iš esmės reikia atkurti nuo nulio, bet tikiu, kad per diskusijas dėl įstatymo projekto tikrai galime pasiekti optimalią valstybinės paramos profesionaliam sportui sistemą ir tikėtis iš mūsų sportininkų gerų rezultatų“, – kalbėjo I. Šimonytė.
