17 metų išbuvusi komoje Eluana Englaro atsisveikino su šiuo pasauliu praėjus 4 dienoms po to, kai buvo nutrauktas dirbtinis maitinimas. Tačiau šios moters gyvenimo paskutinės dienos ir mirtis sukėlė tikrą audrą Italijoje, gyventojus padalydama į dvi lygias dalis taip, kad net šalies prezidentas stojo prieš premjerą.
38 metų, iš kurių 17 metų išbuvo komos būklės, E.Englaro mirė Udinės miesto ligoninėje po to, kai jos tėvas lapkričio mėnesį laimėjo 10 metų trukusią kovą teismuose prašydamas, kad jos gyvybė nebebūtų dirbtinai palaikoma. Teismai patenkino šeimos prašymą gydytojams patvirtinus, kad E.Englaro nebegalės atsibusti iš komos, nes jos smegenys mirusios. Be to, ji pati (draugui patekus į panašią avariją) buvo aiškiai pareiškusi norą, kad jos gyvybė nebūtų dirbtinai palaikoma.
Eluana mirė gydytojams ištraukus maitinimo vamzdelį, tačiau jai nepavyko išeiti tyliai. Tą naktį policijai teko skirti prie klinikos susirinkusius eutanazijos šalininkus ir priešininkus. Vieni protestuotojai šaukė „žudikai, banditai“, kiti palaikė E.Englaro tėvą. Apie E.Englaro mirtį buvo paskelbta tuo metu, kai senatoriai buvo pradėję svarstyti įstatymo projektą, kuriuo gydytojai būtų buvę priversti vėl palaikyti jos gyvybę. Todėl keli senatoriai, sužinoję apie E.Englaro mirtį, pradėjo šaukti „žudikai“. Vatikanas skubiai pareiškė, kad meldžia Dievo atleisti „tiems, kurie ją į mirtį nuvedė
Prezidentas prieš premjerą.
Sužinojęs apie teismo sprendimą Italijos premjeras Silvio Berlusconi pasirašė specialų vyriausybės dekretą, kad nebūtų paisoma E.Englaro šeimos pageidavimo atjungti gyvybę palaikančius aparatus, o moteriai mirus, pareiškė, kad „Eluana nemirė natūralia mirtimi“ ir kad „ji buvo nužudyta“.
Tuo tarpu Italijos prezidentas G.Napolitano praėjusią savaitę atmetė skubiai priimtą vyriausybės dekretą, kaip prieštaraujantį konstitucijai, nes teismo sprendimas privalomas visiems. Tada premjeras pasiūlė pakeisti konstituciją taip, kad galėtų skelbti įsakymus be prezidento parašo. Tai davė pradžią tikram karui tarp prezidento ir premjero rėmėjų.
Eluanai mirus S.Berlusconi šeimos leidžiamas laikraštis „Il Giornale“ aštriai užsipuolė G.Napolitano, kad jis nepasirašė vyriausybės dekreto, kuris „būtų išgelbėjęs gyvybę“. Šio laikraščio pirmajame puslapyje didžiulėmis raidėmis buvo parašyta: „Dėkojame, Napolitano.“
Tačiau kitas italų dienraštis „Corriere della Sera“ ėmėsi ginti prezidentą italų rašytojo Claudio Magriso lūpomis. Įsitraukdamas į karštą pilietinę diskusiją dėl nelaimingos moters likimo C.Magrisas parašė: „Eluanos Englaro atveju grifai, kurie paprastai puola mirusiuosius, šį kartą užpuolė dar gyvą, nors ir mirštantį asmenį.“ Rašytojas teigia, kad tragiška ir neišsprendžiama problema suskaldė žmones, nes neaišku, kada reikia baigti kovoti už gyvybę. Be to, ji buvo „netinkamai išnaudota politiniams tikslams, kad būtų užsipulta šalies teisinė sistema“. Rašytojas stojo G.Napolitano pusėn pareikšdamas, kad prezidento atsisakymas pasirašyti vyriausybės nutarimą, tai aiškus parodymas, kad negalima dekretais keisti teismo sprendimo. C.Magrisas atkreipė dėmesį, kad Eluanos mirtis paliko „žaizdų, kurias sukėlė ideologinė diskusija ir piktos atakos prieš fundamentinius valstybės pamatus“. Jo nuomone, tokiose tragedijose kaip ši, pirmiausia reikia vadovautis sveiku protu, laisvu nuo moralinių, mokslinių, religinių ir politinių nuostatų, ir remtis humanizmu.
Aistros užtemdė protą
Visi Italijos dienraščiai atkreipė dėmesį į tai, kad Senate, kur vyko diskusija dėl vyriausybės dekreto, sugebėta tik minutę patylėti pagerbiant mirusiosios atminimą, o paskui pasipylė grasinimų ir įsiūčio liūtis. „La Republica“, rašydama apie E.Englaro kančių kelio pabaigą, pridūrė, kad nelaimingos moters agonija buvo taip susieta su politika ir jos išnaudota, kad tokį reiškinį visi turėtų griežtai pasmerkti.
