Cerebrinis paralyžius – įprastiniam gydymui nepasiduodanti liga
Viena iš baisių diagnozių, kurias galima išgirsti tuoj po gimdymo – vaiko cerebrinis paralyžius. Kai kas pasakytų, jog tai neišgydoma liga, o kai kas, jog tai net ne liga, o tiesiog žmogaus fiziologinė būsena, mat joks tradicinis gydymas čia nepadės. Kad ir kaip tai pavadinti, esmės nekeičia – vaiko smegenys nesugeba tinkamai kontroliuoti raumenų darbo.
Pats žodis „cerebrinis“ reiškia galvos smegenis, o „paralyžius“ – judesio sutrikimą. Taigi cerebrinis paralyžius yra raumenų valdymo sutrikimas, atsirandantis dėl galvos smegenų pažeidimo. Kartais pažeidžiamos dar vaisiaus smegenys nėštumo metu, o kartais tai sudėtingo gimdymo trauma. Tokiems pažeidimams didelį pavojų sukelia infekcijos nėštumo metu ar net ankstyvojoje kūdikystėje. Neatmetama galimybė, jog prie cerebrinio paralyžiaus išsivystymo gali prisidėti ir nesaikingas alkoholio ar narkotikų vartojimas.
Kad ir kokia priežastis bebūtų, laiko atgal nepasuksi ir šiai nelaimei kelio neužkirsi. Iki šiol belikdavo susitaikyti ir bandyti bent kiek palengvinti tokiam vaikui gyvenimą. Mat paprastai cerebrinio paralyžiaus diagnozė reiškia, jog vaikas ne tik negalės normaliai valdyti rankų, kojų, bet jam gali būti sudėtinga net ir sėdėti, ryti maistą. Šios ligos paženklintiems vaikams pasireiškia skirtingos susirgimo pasekmės, tačiau raumenų motorika yra sutrikusi pas visus.
Vaikų, sergančių cerebriniu paralyžiumi, įprastinis gydymas yra ilgas ir sunkus procesas, o rezultatai gali būti tik kažkiek pagerinta vaiko gyvenimo kokybė. Apie visišką pasveikimą dar šio šimtmečio pradžioje nedrįso svajoti nei tokių vaikų tėvai, nei gydytojai.
Paprastai šiems ligoniams aktyviai taikoma kineziterapija, konsultuoja pediatras, vaikų neurologas, psichologas, logopedas ir kiti specialistai. Pagrindinis dėmesys skiriamas mankštai, judesių terapijai. Specializuotų vaistų nėra, tad vartojami tik tie, kurie mažina raumenų tonusą, juos atpalaiduoja. Esant reikalui, vaistais padedama reguliuoti medžiagų apykaita, gerinama nervinių ląstelių mityba.
Pirmosios naujovės į tokį nusistovėjusį gydymo procesą atėjo praeitą dešimtmetį.
Pirmasis sėkmingas pasveikimas: cerebrinis paralyžius įveiktas?
2005 metais Mary Schneider ryžosi iki tol dar niekada nebandytai gydymo procedūrai – cerebrinio paralyžiaus kamuojamam sūnui Ryanui (Ryan) suleista virkštelės kraujo kamieninių ląstelių injekcija – štai nuo tada ir prasidėjo naujasis šios ligos gydimo etapas, suteikiantis daug optimizmo ir vilčių. (http://right2recover.blogspot.com/2007/04/mary-schneiders-story-stem-cells-and.html)
Ryanui jau nuo pat gimimo buvo pripažintas cerebrinis paralyžius. Sulaukęs 2 metų praktiškai nekalbėjo – nežiūrint nuolatinių užsiėmimų su logopedu sugebėdavo pasakyti 2-3 žodžius, labai mažai valgė, rankas pastoviai laikė sugniaužtas į kumštį, o bandant atgniaužti verkdavo iš skausmo. Sulaukęs dviejų metų svėrė tik 10 kg.
Su tokia padėtimi negalėjo susitaikyti jo motina – Mary visada buvo labai aktyvi ir tikslo siekianti moteris. Tad visa galva pasinėrė į tuomet JAV prieinamų gydymų metodų studijas. Ieškodama išeities, kaip vėliau pasakos žurnalistams, visai netyčia prisiminė, jog gimdymo metu surinktą Ryano virkštelės kraują išsaugojo kamieninių ląstelių banke.
Tačiau tuomet, 2005 metais, dar niekas nebuvo bandęs cerebrinį paralyžių gydyti su kamieninėmis ląstelėmis, o ir net idėjų apie tai niekas garsiai neskelbė. Jau nekalbant apie tai, kad nebuvo jokios sukurtos ir išbandytos metodikos, o ir rezultatai galėjo būti bet kokie – nuo sėkmingo poveikio iki sveikatos pablogėjimo.
Nauji ir eksperimentiniai gydymo metodai jau senokai yra Duko universiteto medicinos instituto „arkliukas“, tad moteriai beliko kreiptis tik ten. Ten dirbantys medikai jau kurį laiką gydymui naudojo virkštelės kraujo kamienines ląsteles, tačiau su jomis tuomet gydė tik kraujo vėžį. Visgi jie neliko abejingi motinos prašymui ir sutiko išbandyti naują gydymo metodą.
Taip 2005 metų spalio 21 dieną Ryanui Schneideriui, pirmajam visame pasaulyje pacientui, sergančiam cerebriniu paralyžiumi, suleido virkštelės kraujo kamienines ląsteles. Ši diena nuo šiol laikoma kaip ir antruoju vaiko gimtadieniu, pasakoja Mary. Štai tik keli faktai iš motinos tuo metu rašyto dienoraščio, kas vyko paskui:
• Praėjus savaitei po injekcijos: Ryanas aiškiai pasakė, kad yra išalkęs • Po dviejų mėnesių: kumštukai patys atsigniaužė, atsistatė pirštų motorika ir vaikas pirmą kartą gyvenime savarankiškai apsivilko striukę • Po trijų mėnesių: paaugo, masė padidėjo 2 kg. Kalba aiškiai, sudėtingais sakiniais. • Šiuo metu: berniukas sveikas, cerebrinio paralyžiaus diagnozė panaikinta.
Ši istorija plačiai aprašyta spaudoje, o nuo to laiko kamienines ląsteles pavieniais atvejais pradėta taikyti ir cerebrinio paralyžiaus gydymui. O ir sėkmės atvejų internete netrūksta, bet kas paneigs galimybę, kad viešinamos tik sėkmingos istorijos, o apie nesėkmes nutylima? Ir koks galimas tokio gydymo šalutinis poveikis? Objektyvius atsakymus gali pateikti tik kontroliuojami ir pagal visus reikalavimus atliekami ilgalaikiai klinikiniai tyrimai.
Iki šiol tokių tyrimų rezultatų nebuvo iš viso, tad net ir dabar, praėjus aštuoneriems metams po pirmojo išgijimo, virkštelės kraujo kamieninių ląstelių panaudojimas cerebrinio paralyžiaus gydymui laikomas tik klinikiniuose tyrimuose naudojamu gydymo metodu. Bet ledai juda jau ir čia.
Klinikiniai tyrimai patvirtina – gydymas kamieninėmis ląstelėmis efektyvus
Jau minėtame Duko universiteto medicinos institute 2010 metais Joanne Kurtzberg pradėjo sistemingus klinikinius tyrimus, kiek efektingai galima taikyti virkštelės kraujo kamienines ląsteles vaikų cerebrinio paralyžiaus gydymui. Tačiau kol kas detalios informacijos apie šiuos klinikinius tyrimus ir pasiektus gydymo rezultatus vis dar nėra viešai paskelbta.
Panašius tyrimus atliko ir Pietų Korėjos mokslininkų komanda, vadovaujama dr. MinYoung Kim. Šios mokslininkų komandos tyrimų rezultatai prieš kelis mėnesius jau publikuoti viešai, tad nesunkiai galima su jais susipažinti. (http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/23281216 )
6 mėnesių laikotarpiu mokslininkai dirbo su 105 pacientais, sergančiais cerebriniu paralyžiumi. Pacientai buvo suskirstyti į tris grupes:
1) Pirmoji kontrolinė grupė, kuriai buvo skirtos tik reabilitacijos procedūros 2) Antroji kontrolinė grupė, kurios pacientai šalia įprastinių reabilitacijos procedūrų dar vartojo ir eritropoetiną (http://lt.wikipedia.org/wiki/Eritropoetinas) 3) Eksperimentinė grupė, kuriai teko ne tik įprastinė reabilitacija su eritropoetino terapija, bet ir virkštelės kraujo kamieninių ląstelių injekcijos.
Šis tyrimas su kontrolinėmis grupėmis jau leidžia objektyviau vertinti gautus rezultatus. Deja, pritrūko dar vienos eksperimentinės grupės, kuriai būtų leidžiamos vien tik kamieninės ląstelės be papildomos eritropoetino terapijos. Tai būtų leidę įvertinti ir šio preparato efektyvumą lyginant su kamieninėmis ląstelėmis. Deja, to padaryta nebuvo, tad teks laukti naujų tyrimų rezultatų.
Jokiose tyrimų grupėse neigiamų šalutinių poveikių neužfiksuota. Tiesa, vienas pacientas eksperimentinėje tyrimų grupėje numirė, tačiau medikų išvados teigia, jog tai niekaip nesusiję su kamieninių ląstelių injekcijomis.
Mokslininkai straipsnyje rašo, jog eksperimentinės grupės pacientai per 6 mėnesių stebėjimo laikotarpį demonstravo kur kas geresnius rezultatus nei kontrolinių grupių pacientai. Akivaizdžiai labiau pagerėjo motoriniai ir pažintiniai gebėjimai, vaikams tapo lengviau kontroliuoti judesius, stipriai pagerėjo jų bendravimo įgūdžiai.
Ar jie visiškai pasveiko nuo cerebrinio paralyžiaus? Šiai dienai dar ne, tačiau jaučiamas stiprus progresas. Visgi šešių mėnesių trukmės tyrimas yra per trumpas, kad būtų galima kalbėti apie ilgalaikius rezultatus ir galutinį pasveikimą, tad iš mokslininkų dar sulauksime ir daugiau straipsnių šia tema.
Jeigu panašius rezultatus paskelbs ir Duke universiteto mokslininkai, nebūtų nieko keisto, jei kelių metų bėgyje vaikų cerebrinį paralyžių su virkštelės kraujo kamieninėmis ląstelėmis imtų gydyti visi pasaulio medikai.
