Gabija Narušytė, Artūras Matusas, LRT Radijo laida „Ryto garsai“, LRT.lt
Kambodža – turistų rojus, kurio gyventojai bet kuriam sutiktajam stengsis padėti, net jei negali susikalbėti ta pačia kalba. Tačiau jie patys kenčia nuo korupcijos ir dar nepamiršo prieš tris dešimtmečius vykdyto čiabuvių genocido. Taip LRT Radijo laidai „Ryto garsai“ šalį apibūdino joje šiuo metu viešinti kolegė Vita Ličytė.
„Yra daugiau problemų, kurios labai ryškios. Galbūt tai nulemta nestabilios politinės situacijos praeityje. Dabar politinė padėtis taip pat nėra labai stabili. Kambodžos premjeras valdžioje jau beveik 30 metų“, – sakė V. Ličytė.
– Kuo ypatinga pasirodė Kambodža? Kokie pirmieji įspūdžiai?
– Tikriausiai dažnai apie šalį nuomonę susidarome pagal jos gyventojus. Čia jie labai paslaugūs, nuoširdūs ir daug šypsosi. Su užsieniečiais jie elgiasi ypač paslaugiai ir visada padeda kuo tik gali, stengiasi susikalbėti bent gestų kalba. Anglų kalbos vietiniai nelabai gerai moka, bet tie, kurie dirba su turistais, moka vidutiniškai gerai, ir su jais galima susikalbėti. Gyventojai šiltai bendrauja ne tik su turistais.
Kambodžoje didelė atskirtis. Yra labai turtingų gyventojų, bet neturtingieji – labai neturtingi. Negalima sakyti, kad šalis visiškai neturtinga. Čia yra ir labai turtingų gyventojų.
Gamta Kambodžoje labai ypatinga. Dabar kaip tik esu provincijoje, Banlungo mieste, provincijos sostinėje. Būtent šioje provincijoje yra geriausiai išlikusi laukinė gamta. Turistai dažnai vyksta į džiungles, rengiami specialūs kelių dienų turai.
– Minėjai, kad esi Banlunge, bet savo pažintį su Kambodža pradėjai nuo sostinės Pnompenio. Ar labai skiriasi gyvenimas sostinėje ir provincijoje?
–Pnompenis yra labai didelis miestas. Gatvėse tiek čia, provincijoje, tiek Pnompenyje vyksta labai intensyvus gyvenimas. Tik sostinėje – daug intensyvesnis eismas ir, žinoma, daugiau žmonių, bet viskas panašu.
Dažniausios transporto priemonės yra motociklai, motoroleriai arba tuktukai, bet tuktukais dažniausiai naudojasi turistai. Taip pat pastebėjau, kad gyvenimas vyksta tiesiog gatvėje. Galima matyti, kas vyksta žmonių namuose, kurie dažniausiai būna atviri.
Kartais parduotuvės įsikuria tiesiog gatvėje. Ypač tos, kurios parduoda maistą, nors gatvės labai dulkėtos tiek Pnompenyje, tiek čia. Labai daug dulkių, ypač dienos metu. Jeigu dieną nepalyja, jie vis tiek pardavinėja maistą. Dažniausiai turistai to maisto neperka. Jį perka tik vietiniai.
Beje, eismas čia labai chaotiškas, visi važiuoja, kaip išmano, daug signalizuoja. Man labai neįtikinėtina atrodo tai, kad nemačiau, jog kas nors susidurtų. Jie sugeba kažkaip sinchroniškai pravažiuoti ir nuvažiuoti, kur jiems reikia.
Dar neįtikėtina yra tai, kiek jie sugeba sukrauti ant vieno motociklo. Kartais gali matyti penkis žmones važiuojančius vienu motociklu. Man teko tokiu būdu važiuoti keturiese. Supratau, kad tai nėra taip ir sudėtinga.
Visur labai daug parduotuvių. Jei pravažiuotumėte nedidelį privačių namų kaimelį, vis tiek jame bus parduotuvė, kur kažką parduoda.
– Kokios kainos lietuvio akimis?
– Kambodžoje – labai pigu. Galima atsiskaityti doleriais. Už tikrai gerą vakarienę galima sumokėti 12 litų ir pavalgyti ir sočiai, ir labai skaniai.
– O koks maistas yra skanus?
– Viename lankstinuke esu skaičiusi, kad Kambodžoje gaminami vieni sveikiausių patiekalų pasaulyje. Gyventojai valgo labai daug šviežių vaisių ir daržovių. Didžioji dalis ingredientų yra iš pačios Kambodžos. Žinoma, daug ir importuoja. Maistas aštrus.
– Daugeliui mūsų klausytojų Kambodža turbūt asocijuojasi su Raudonųjų khmerų režimu ir buvusiu vadovu Pol Potu. Tai baigėsi prieš daugiau nei tris dešimtmečius. Įvairiuose šaltiniuose rašoma, kad per kelerius režimo metus buvo nužudyta apie 3 mln. žmonių. Ar šio režimo padariniai dar jaučiami?
– Akivaizdžius padarinius, žinoma, labiausiai galima pamatyti muziejuose, kurie yra Pnompenyje. Ten kalbama apie visą genocido istoriją. Man ten dar neteko apsilankyti, lankysiuosi, vykdama pakeliui į Lietuvą. Daugelis tų, kas jau buvo muziejuje, sako, kad verta nueiti ir susipažinti su Kambodžos istorija.
Teko bendrauti ne su vienu gyventoju, kuris dažniausiai sako, kad jie nelabai kalba šia tema, nors šiuo metu ir vyksta teismo procesai prieš asmenis, kurie vykdė žudymus. Gyventojai nelabai linkę apie tai kalbėti, nes žmonės, kuriems yra 40 metų, puikiai prisimena tuos įvykius. Jie sako, kad savo vaikams viską papasakojo, bet tuo papasakojimu viskas ir baigiasi. Daugiau ši tema neplėtojama.
Mums teko kalbėtis su viena čiabuvių genties atstove, kuri pasakojo, kaip ji buvo parduota vienam iš Raudonųjų khmerų lyderių. Ji privalėjo su juo susituokti, nes būtų netekusi gyvybės.
Yra daugiau problemų, kurios labai ryškios. Galbūt tai nulemta nestabilios politinės situacijos praeityje. Dabar politinė padėtis taip pat nėra labai stabili. Kambodžos premjeras valdžioje jau beveik 30 metų.
Kalbant apie korupciją, valstybė tiesiog parduoda didelius žemių plotus, susitarusi su įvairiomis didelėmis kompanijomis (daugiausiai iš Vietnamo, Kinijos, Indijos). Ta žemė dažniausiai priklauso vietiniams čiabuviams.
Jiems nepranešama, kad pradedami kažkokie darbai. Neatsiklausus imami kirsti miškai. Įsivaizduokite, atsikeliate vieną rytą, buldozeriai važiuoja per jūsų kiemą ir nebelieka nieko. Žemės grobstymas – pagrindinė problema Kambodžoje.
Bėda yra ta, kad čiabuviai neturi oficialių dokumentų, kurie įrodytų, kad žemė priklauso jiems. Nors valstybė žada dokumentus suteikti, procesas tęsiasi jau 15 metų. Žemės, kurios dažniausiai būna labai derlingos, atiduodamos kompanijoms ir pradedamos auginti įvairios plantacijos. Dažniausiai– kaučiukmedžio.
Beveik 80 proc. visos dirbamos žemės Kambodžoje dabar priklauso didelėms kompanijoms, ir tai kelia grėsmę čiabuvių išlikimui. Jie susiję su savo žieme: augina ryžius, eina į mišką rinkti laukinių daržovių ir vaisių, miškuose turi savo šventas vietas. Didelis pavojus gresia čiabuvių gentims.
Atrodo, valstybė jų negina, tačiau čiabuviai dažnai išnaudojami turistiniams tikslams. Rengiami turai. Jie apsirengia savo tradiciniais kostiumais ir pasirodo užsieniečiams. Neretai surinkti pinigai jų kišenės nepasiekia.
–Grįžkime prie politinės situacijos. Kokia ji? Ar veikia partijos? Juk Kambodža yra konstitucinė monarchija ir turi karališką šeimą.
– Karalius šalyje nelabai funkcionuoja. Kaip ir Europos šalyse, jis neturi jokių politinių galių. Galingiausias žmogus Kambodžoje yra premjeras Hun Senas. Šalį valdo viena Hun Seno partija – Kambodžos žmonių politinė partija.
Įdomu tai, kad kiekviename miestelyje, net ir mažame kaimelyje, kuriuos vis pravažiuojame, matosi specialus namas, ant kurio užrašyta „Kambodžos žmonių partija“. Namas dažniausiai atrodo labai gerai, prašmatnesnis negu tie, kuriuose gyvena žmonės. Ten renkasi Kambodžos partijos aktyvistai, rėmėjai.
Kambodžoje neseniai vyko rinkimai, ir viena opozicinė partija surinko daug balsų, bet jai nebuvo leista ateiti į valdžią, nes neva tie balsai buvo suklastoti. Buvo ir kitų aštrių momentų, nes opozicinė partija, norėdama ateiti į valdžią, naudojo rasistinius pasisakymus, uždraudė balsuoti vietnamiečių tautinei mažumai, kuri gyvena Kambodžoje. Tai yra didelė tautinė mažuma.
Partija akcentuoja, kad dabartinė valdžia sudarinėja sandorius su Vietnamo kompanijomis ir atiduoda žemes. Todėl buvo nuspręsta uždrausti balsuoti, tiesiog blokuoti kelius tiems vietnamiečiams, kurie gyvena Kambodžoje.
Politinė situacija čia gana sudėtinga. Turistams atrodo gražu, šilta, turistiniai objektai lengvai pasiekiami, viešbučiai – geri. Žurnalistams čia nėra saugu. Tų, kurie bando rašyti apie korupcijos atvejus, nelegalią aukso, deimantų gavybą, vaikų pardavinėjimą, prostituciją, karjera dažniausiai baigiasi mirtimi. Tai temos, apie kurias žiniasklaidoje niekas nerašo. Be to, daugelis laikraščių, televizijos ir radijo stočių priklauso Kambodžos žmonių partijai.
