Kaip šventėte gimtadienį?
Tradiciškai – „daktariškai“ kukliai. Tą pačią dieną gimęs dar vienas mūsų komandos narys, techninės pagalbos sunkvežimio vairuotojas Fata Bigašovas. Visa gimtadienio šventė užtruko gal 10 minučių – vakarinio susirinkimo metu atsikimšome šampano ir paspaudėme vieni kitiems rankas. Tik tiek.
Kada Dakare sunkiau – pačiam sėdint prie vairo ar vadovaujant komandai?
Ir vienas, ir kitas darbas yra labai įtemptas. Skirtumas tik tas, kad dirbant su visa didžiule komanda atsakomybės laipsnis kur kas didesnis. Šiose pareigose rūpesčių ir problemų, kurias reikia spręsti, žymiai daugiau. Tačiau piloto patirtis padeda geriau suvokti situaciją iš vidaus, daugeliu atvejų veikti greičiau ir tiksliau.
Kaip jūsų akimis evoliucionuoja Dakaras ir šiose lenktynėse startuojantys sunkvežimiai?
Visų pirma – auga greičiai. Jei anksčiau bene svarbiausias dalykas buvo technikos patikimumas, tai dabar apie tai net nekalbama, nes su lūžtančiomis mašinomis nenuvažiuosi niekur. Inžinieriai „išmokė“ sunkvežimius greičio ruože elgtis beveik taip pat, kaip „Mitsubishi EVO“ ar „Subaru Impreza“ sedanus klasikiniame ralyje: po šuolių per tramplinus jie žemę paliečia visais keturiais ratais vienu metu. Mūsų mašinos valdomos beveik taip pat tiksliai, nors sveria keliskart daugiau. Pažiūrėkite į greičio ruožų rezultatus ir pamatysite, kad lyderiai sunkvežimių klasėje patenka į penketuką bendroje įskaitoje. Ir visa tai nepaisant to, kad maksimalus sunkvežimių greitis yra apribotas iki 140 km/val., o visureigiai tokių „pančių“ neturi.
Kaip kinta techniniai reikalavimai Dakaro sunkvežimiams?
Kažką naujo organizatoriai numato kiekvienais metais. Daugeliu atvejų tai būna apribojimai, kuriais stengiamasi padidinti lenktynių intrigą. Tiksliau – pristabdyti mūsų komandą. Taip vyksta visose techninio sporto šakose nuo „Formulės 1“ iki kartingo. Todėl visą laiką vyksta savotiškas žaidimas: kai tik mūsų inžinieriai sugalvoja kokius nors originalius sprendimus, kurių neturi kitos komandos, po metų tie dalykai uždraudžiami, tada vėl laužome galvą, ką ir kaip patobulinti, o po to laukiame varžybų komisarų sprendimų, kaip turėsime „skriausti“ savo mašinas.
Kita vertus, mes neturime kai kurių sistemų, kuriomis naudojasi konkurentai. Tarkim automatinis greičio palaikymo mechanizmas pas mus atsirado tik šiais metais. Jis labai praverčia, kai reikia važiuoti per miestelius ar teisėjų darbo zoną, kur judėti leidžiama tik 30 ar 50 km/val. tempu. „Gaudyti“ tokį tempą spaudžiant akceleratorių koja dažnai būna pakankamai sunku: jei važiuoti bent truputį greičiau nei leidžiama – gauni žvėrišką piniginę baudą (pirmas kartas – 500 eurų, antras – 1000 eurų, o po trečio pažeidimo ekipažas gali būti pašalintas iš varžybų) jei slenki kad ir 2-3 km/val. lėčiau keletą kilometrų – prarandi brangias sekundes. To negalima sau leisti, nes konkurencija milžiniška.
Kaip visgi jums pavyksta tiek metų išlaikyti lyderių pozicijas? Kur didžioji „KAMAZ Master“ greičio paslaptis?
Kalbant apie „geležį“ mes paruošėme tokią mašiną, kokią leidžia techninis reglamentas. T. y. pagrindiniai variklio parametrai, kubatūra, galingumas, automobilio svoris, pakabos eiga ir panašūs dalykai visų sunkvežimių įskaitos lyderių– „Iveco“, MAN, „Tatra“, DAF ar „Renault“ – iš esmės vienodi.
Manau, kad viską lemia žmonės. Esam surinkę labai stiprią komandą su geriausiais savo srities specialistais. Mechanikai lauko sąlygomis sugeba pašalinti net rimčiausius gedimus. Be to, naujiems startams pradedame ruoštis praktiškai iškart po kiekvienų metų Dakaro finišo – dalyvaujame įvairiose dykumų lenktynių serijose Afrikoje ir t. t.
Ką gauna standartiniai sunkvežimiai iš to, ką jūsų komanda išbando lenktynėse?
„KAMAZ Master“ tikrai dirba ne tik tam, kad būtų populiarinamas KAMAZ technikos prekinis ženklas. Čia, kaip ir kitose automobilių sporto disciplinose, ryšiai su gamykla labai glaudūs. Tos konstruktorių idėjos, kurios pasiteisina Dakare, atsiduria ant serijinius vilkikus tobulinančių inžinierių darbo stalo – jie ieško galimybių įdiegti tuos dalykus į kasdienes transporto priemones. Dabar negalėčiau detalizuoti, kas tiksliai pastaraisiais metais buvo nuveikta šioje srityje, bet faktas tas, kad „KAMAZ Master“ komanda ir KAMAZ mokslinių – techninių tyrimų centras iš esmės įsikūrę po vienu stogu. Tai abipusiai naudinga.
N40 vyrų autoklubas
