1410-ųjų liepos 15-osios Žalgirio mūšis netapo lenkų, lietuvių ar Rusijos nacijos užgimimo diena, ir nesuteikė pasauliui naujos, nugalėtojų tautos. Ji tapo žymių įvykiu ar netgi slaviškų Lenkijos karalystės ir Didžiosios lietuvių ir rusų kunigaikštystės valstybių (taip nurodyta originale, red. past.) fundamentu, kurių jėgos susivienijo mūšyje prieš Teutonų ordino riterius.
Nėra ypatingos prasmės knaisiotis to mūšio eigoje, taip pat ir strateginiuose bei taktiniuose abiejų pusių ėjimuose. Mūšis įvyko, slavai atstovėjo (taip nurodyta originale, red. past.) ir nugalėjo teutonus, kurie buvo priversti mokėti jiems kontribuciją. Viskas atrodytų paprasta ir aišku, tačiau ne visiems.
Rusijos karinės istorijos bendruomenėje, kurios pirmajame puslapyje yra cituojamas V. Putinas, atsirado keista „žymi data“. „Šalyje turėtų būti herojus, ir žmonės turėtų juos žinoti. Tai turėtų būti orientyrai, kurių pagrindu dabartinės kartos galėtų būti auklėjamos ir auklėtų savo vaikus. Tai itin svarbu“ – cituojamas Rusijos prezidentas.
Dar 2014-aisiais tinklapyje, šalia tokių datų, kaip Antrajojo pasaulinio karo pabaiga, atsirado įrašas apie „Griunvaldo mūšį“. „Liepos 15-oji – įsiimtina Rusijos karinės istorijos data. Šią dieną 1410-aisiais rusų kariuomenė ir jų sąjungininkai nugalėjo vokiečių riterius Griunvaldo mūšyje“.
Reikia atkreipti dėmesį į formuluotę: „rusų kariuomenė ir jų sąjungininkai“. Ne „Lenkijos karalystė ir rusų sąjungininkų kariuomenė“, ne lenkų, lietuvių ir rusų kariuomenių sąjunga, o būtent pažymimi „rusai“ ir jų sąjungininkai, kurių net nesiteikta įvardinti.
Visiška nesąmonė. Tačiau, reikia pažymėti, svarbi ir būtina pseoudopatriotinei Kremliaus propagandos mašinai, nes taip yra sprendžiama eilė „Trečiosios Romos“ problemų ir nusiveda Maskvos pasakose gyvenantįjį tolyn nuo realybės.
Tai, kam Kremliui reikalinga svetima pergalė?
Esmė tame, kad Maskvai, kaip „Trečiajai Romai“, sakraliam stačiatikių kalifato centrui, itin svarbūs mūšiai su įvairiais kryžiuočiais-katalikais. Būtent tokiais istorijos perrašymo bandymais yra siekiama stiprinti Rusijos – kaip slavų gynėjos, o reiškia ir viso stačiatikių pasaulio apsaugojimą nuo katalikų užkrato. Būtent dėl tos pačios priežasties anksčiau buvo priskirta herojiška pergalė prieš Teutono ordiną pasakiškame „Ledo mūšyje“ Aleksandrui Nevskiui.
Tačiau šiuo atveju, anot teksto autoriaus Olego Česlavskio, įdomiausia yra tai, kad tuometinės Maskvos kunigaikštystės, dabartinės Rusijos istorijos pradžios, Žalgirio mūšyje nebuvo nė kvapo. 1410-aisiais Maskvą valdė Vasilijus, niekuo istorijoje taip ir nepasižymėjęs, ištikimo Aukso Ordos chano Tochtamyšo vasalo Dmitrijaus Donskio sūnus.
Tuo metu susiklostė tokia situacija, kad Aukso Ordai vadovavo to paties Tochtamyšo kariauną sumušęs Timūras-Kutlugas, o pirmasis buvo priverstas sprukti pas Vytautą. Būtent todėl 1410-aisiais LDK gretose atsirado atsirado 1-3 tūkst. totorių būrys, kuriam vadovavo Tochtamyšo sūnus.
Iš Maskvos sąjungininkų kariaunoje atstovų išvis nebuvo, nepaisant to, kad iš rusų žemių karių buvo daug, tiek lenkų kariuomenėje, vadovaujamoje Jogailos, tiek ir Vytauto vadovaujamoje LDK kariuomenėje, nes Maskvos kunigaikštystė niekaip nebūtų galėjusi eiti į sąjungą su Aukso Ordos priešais.
Šioje pergalėje svarbiausia suprasti, kad Žalgirio mūšyje nugalėjo ne lenkai, ne lietuviai ir ne rusai. Tai buvo bendra, kolektyvinė pergalė, kurioje svarbus buvo kiekvieno dalyvavimas. Todėl bet kokia spekuliacija čia neturi prasmės, kaip ir eilinis Maskvos bandymas parodyti, kokia ji rūsti, kokia ji baisi kovoje su katalikais, ir bendrai, – viskuo vakarietišku.
