Neketinau dar kartą grįžti prie Kosovo temos. Atrodytų, jau daug kartų išsakyti visi įmanomi argumentai, kodėl Lietuva turėtų (arba neturėtų) pripažinti naują valstybę, ir štai net mūsų neįgalusis Seimas pagaliau sugebėjo (iš trečio karto) apsispręsti šiuo klausimu. Nežiūrint to, vėl ir vėl sukeliami dirbtiniai ratilai, kurie parodo, jog anaiptol ne visi taškai virš „i“ jau yra sudėlioti.
Vėl atsigręžti į šitą daug kam jau pradedančią pabosti temą privertė Justino Žilinsko straipsnis „Kosovo mazgas“, pasirodęs elitiniame „Verslo klasės“ žurnale ir pakartotas „Balse.lt“. Ilgame ir gausiomis citatomis iš įvairių autorių darbų ir tarptautinės teisės aktų perkrautame tekste pasigedau vieno dalyko – o ką gi apskritai autorius norėjo pasakyti? Citatos gal ir įdomios, bet paprastai jos atlieka tik pagalbinį, iliustratyvų vaidmenį tekste, o šio teksto net žanrą būtų sunku apibūdinti. Kiek žinau, studentams paprastai tokie darbai nebūna įskaitomi, nes, kaip sakoma, „tema liko neatskleista“.
Autorius iš pradžių lyg ir pasižada būti nešališkas, pareikšdamas, kad jis nesistengs „pateikti parengtų atsakymų“, nes „jų papraščiausiai nėra“. Nėra pas ką? Ir kam iš viso rašyti tekstą, neturint aiškios nuomonės apie aptariamą dalyką? Kokia ten nuomonė, jei klaidos daromos net minint istorinius pavyzdžius. Pavyzdžiui, teigiama, kad Alandų salos atiteko Suomijai po Pirmojo pasaulinio karo, kai iš tikrųjų jas kartu su visa likusia Suomija Rusija dar XVIII amžiaus pradžioje atėmė iš Švedijos, o 1917 metais Suomija (vėlgi kartu su Alandais) pasiskelbė nepriklausoma valstybe. Arba dar vienas autoriaus „istorinis atradimas“ – pasirodo, Singapūras buvo įstojęs į Malaizijos sudėtį kaip buvusi Portugalijos kolonija, nors iš tikrųjų Singapūro miestas atsirado malajų žvejų kaimelių vietoje ne portugalų, o britų kolonizatorių dėka.
Bet nebūkime priekabūs – vis dėl to autorius yra teisininkas, o ne istorikas. Todėl jau straipsnio pradžioje žadama supažindinti mus „su tautų apsisprendimo teisės doktrina ir su ja susijusiais tarptautinės teisės principais“, nes, pasirodo, lietuviškose diskusijose apie Kosovą jie yra „labai primityvinami arba iš viso ignoruojami“. Supažindinimas irgi gavosi gana eklektiškas ir daugiau priminė tarptautinės teisės aktų inventorizavimą, tačiau kur kas daugiau originalios kūrybos vaisių gerbiamas docentas pateikė besimankštindamas su sąvoka „tauta“ bei su ja siejamomis tikromis ir menamomis problemomis.
Nors autorius pats atkreipia skaitytojo dėmesį į tai, kad lietuviškas žodis „tauta“ vartojamas dvejopai – ir kaip sąvokos „etnosas“ sinonimas, ir valstybės pilietinei bendruomenei apibūdinti, toliau į tokias „smulkmenas‘ jis jau nesidairo. Iš čia – ir stulbinantys minties vingiai. Štai vienas iš pateiktų tautos (tiesa, neaišku kokios – etninės ar pilietinės?) apibūdinimų: „Tautą apibūdina bendra religija (?), rasė (?), etniškumas (tautiškumas? Tautą apibūdina tautiškumas?), kultūra, istorija, kalba, gyvenamoji teritorija, net „bendra lemtis“ ir „tautos dvasia“ (klaustukai skliausteliuose – mano). Reikia pastebėti, kad esminiai yra būtent tie dalykai, kuriuos gerbiamas docentas paminėjo po žodelyčio „net“, ir kurie paprastai įvardinami kaip „tautinė savimonė“ (kaip etnine, taip ir pilietine prasme).
Toliau – dar įdomiau. Autorius visiškai rimtai rašo: „Tautą būtina atskirti nuo „tautinės mažumos“, tai yra tautos dalies, gyvenančios kitos valstybės teritorijoje“. Ir dar: „Tautinės mažumos išorinės apsisprendimo (kitaip sakant, atsiskyrimo) teisės neturi – to neginčija niekas“. Kuo remiantis daromos tokios keistos ir drastiškos išvados – neaišku.
Nėra tautinė mažuma kažkokia antitezė „tautos“ sąvokai. Tautinė mažuma – tai bet kuri etninė grupė, kuri tam tikroje šalyje nėra „tautinė dauguma“. Yra valstybių, kuriose apskritai nėra vienos aiškios tautinės daugumos (pavyzdžiui, daugelis Afrikos šalių), dėl ko joms tampa nebeaktuali ir tautinių mažumų problema. Paprastai jos susiduria su kita – tribalizmo („gentiškumo“) problema, kuri šiose valstybėse suvokiama kaip kliūtis naujos kokybės (nacijos) konstravimui. Klaidingas atskaitos taško pasirinkimas verčia autorių daryti ir daugiau neteisingų išvadų. Teisė į apsisprendimą nepriklauso nuo to, ar tauta turi jos vardu pavadintą („tautinę“) valstybę, ar ne, nes tą teisę realizuoja ne etnosai (pavyzdžiui, apskritai albanai), o teritorinės bendruomenės, t. y. poltinės tautos (Albanijos gyventojai, Kosovo gyventojai). Žinoma, tai visai nereiškia, kad tose politinėse tautose negali dominuoti kokio nors konkretaus etnoso atstovai, bet savaime tai reikalo esmės nekeičia.
Visa kita priklauso nuo politinės konjunktūros, o ne nuo tarptautinės teisės. Tai patvirtina pats autorius vienu iš savo retorinių klausimų: „Kur aiški raudona linija, leidžianti teigti, kad Vilnijos lenkai – tik tautinė mažuma, o ne Vidurio Lietuvos lenkų tauta?“. Nėra jokių raudonų linijų, yra tik konkrečios, kiekvieną kartą unikalios situacijos, kurias sudaro daugybė dedamųjų. Labai to nenorėčiau, bet jei generolo Lucjano Želigowskio 1920 metais įkurta Vidurio Lietuva būtų pripažinta tarptautinės teisės subjektų ir egzistuotų iki šiol – greičiausiai turėtume Europoje dar vieną politinę tautą (kažką panašaus į Austriją arba Makedoniją). Dar trumpesnis būtų atsakymas į kitą autoriaus klausimą – „Kas yra tautinė valstybė XXI amžiaus pradžioje?“. Mūsų laikais tautinė valstybė yra anachronizmas, nes kur kas svarbiau atsakyti į klausimą, ar ta valstybė yra demokratinė, ar joje paisoma žmogaus (tame tarpe ir tautinių mažumų) teisių, ar teisės kalbėti tautos vardu nėra uzurpavęs kokių nors „valstybininkų“ klanas?
Tenka konstatuoti, kad autorius pateko į jo paties suregztas teisinio dogmatizmo pinkles, nes vieningos tarptautinių santykių sistemos, juolab vieningos tautų apsisprendimo teisės doktrinos iš esmės nėra. Pritarčiau vienam komentatoriui, kuris teigė, jog tai, kas įvardinama kaip tarptautiniai santykiai, yra tik vienas kitam dažnai prieštaraujančių susitarimų, tarp kurių dažnai nėra nei aiškios hierarchijos, nei nuoseklių ryšių, aibė. Praktika, kurią stebime, iš tikrųjų tėra ad hoc politinių susitarimų konkrečiais atvejais pasekmė. Ir tik šie jau įvykę susitarimai paskui įforminami, kaip neva išplaukiantys iš menamos „tarptautinės teisės“, su daugiau ar mažiau korektiškomis nuorodomis į ankstesnes chartijas, konvencijas ir deklaracijas, kurios dažnai būna surašytos tokia kalba, kad jomis vienodai sėkmingai galima paremti visiškai priešingus veiksmus.
Tas pats pasakytina ir apie tautų apsisprendimo teisės santykį su vadinamuoju „Kosovo precedentu“. Beveik visos valstybės pripažįsta abstrakčią tautų apsiprendimo teisę, tačiau dažnai jos kokiu nors pretekstu vengia vadovautis ja savo suvereniteto ribose. Kosoviečiams pasisekė tik todėl, kad didžiosios Vakarų valstybės nutarė, jog šiais laikais daugiau negalima toleruoti agresyvaus elgesio su tautinėmis mažumomis. Ičkerijai arba Tibetui taip nepasisekė vien tik dėl to, kad Rusija arba Kinija, skirtingai negu Serbija, turi pakankamą militarinį resursą minėtai civilizuoto pasaulio nuomonei ignoruoti. Tarptautinės teisės principai čia niekuo dėti. Dėl to ir visi pasvarstymai, ar teisėtai buvo pažeistas Serbijos teritorinis vientisumas, ar nusipelnė Kosovas savo nepriklausomybės ir ką jis su ja darys (ar nemėgins kartais susijungti su Albanija), yra tik tuščia, visiškai beprasmė akademinė sofistika. Ji gali veikti realybę tik tiek, kiek ją paveikė pavėlavęs Kosovo pripažinimo iš Lietuvos pusės faktas, kuris buvo kur kas daugiau reikalingas ne kosoviečiams ar dar kažkam, o mums patiems, eilinį kartą besiblaškantiems politinės (ir apskritai vertybinės) tapatybės paieškos labirintuose.
