Susidomėjęs perskaičiau profesoriaus Leonido Donskio publikaciją, kurioje mėginta išsiaiškinti kažkokių jėgų, siekiančių diskredituoti prezidentą Valdą Adamkų, motyvus. Motyvai svarbūs visada. Juos labai vertina ne tik detektyvinės klasikos sekliai, bet ir daugelis žymių mąstytojų, neišskiriant nė paties Karlo Marxo, visada raginusio klausti „kam tai naudinga“.
Neketinu nei ieškoti „skeletų spintose“, veltis į polemiką su profesoriumi dėl to, kad gali egzistuoti ir tikrai egzistuoja ponų ir ponaičių, Lietuvoje ir už jos ribų, kurie tikrai norėtų net ne šiaip diskredituoti pačią Lietuvos prezidento instituciją. Kėslai ir siekiai gali būti dar blogesni, o ištikimiausi šalies vadovo munduro apologetai dažnai vartoja lietuvišką ir kiek sodresnę „dergimo“sąvoką. Neretai net kalbama apie tai, kad prezidento institucijos ir pareigas nūnai einančio asmens autoriteto žlugimas gali virsti grėsme mūsų valstybės pamatams.
Čia turiu iškart pasakyti, kad man asmeniškai Valdo Adamkaus autoriteto griūtis yra ne prielaida ar galimybė, o įvykęs faktas. Tiesa, manau, dar egzistuoja galimybė išsaugoti ankstesnio pasitikėjimo likučius ir pasistengti sumažinti žalą pačios institucijos prestižui.
Šalies vadovo institucijos ir jo paties vardu vykęs trukdymas Seime atliktam Valstybės saugumo departamento veiklos tyrimui ir parama susikompromitavusiai žvalgybos vadovybei, sužlugdyta liustracija, nusilenkimas oligarchijai „Leo LT“ reikaluose – tai gal ryškiausios, bet ne vienintelės dėmės ant moralinio autoriteto fasado. Nebalsuočiau už jį ketvirtą kartą ir mane vargu ar kas įtikins, jog dėl to kalta jo aplinka.
Neatsakytas paprastas klausimas – ar tiesa, kad Viktoras Uspaskichas apmokėjo ekscelencijos skolas per minimalų darbo užmokestį gaunančius asmenis – yra tas lakmuso popierėlis, parodantis, kad pagrindinis V. Adamkaus įvaizdžio priešas yra jis pats. Jau rašiau, kad prezidentas gali nežinoti, kaip tie reikalai buvo sutvarkyti, tačiau niekas nepatikės, jog jis nežinąs, kas į tuos klausimus gali ir privalo atsakyti. Neįvardindamas atsakingų asmenų pavardžių prezidentas prisiima atsakomybę sau.
Kaip ir L. Donskis, noriu tikėti V. Adamkaus gebėjimais ir nenuvertinti jo įžvalgumo bei ambicijų. Siūlau nežeminti šalies vadovo kaip žmogaus, darant prielaidą, jog jis tik nelabai susivokiantis ir neatsakingas senelis, nepajėgus atsakyti už savo asmeninio fondo, rinkiminių kampanijų reikalus, politinių sprendimų padarinius. Siūlau nelaikyti jo prezidentūros laiptais arba vėliavos kotu, kurį gali „apdergti“ kažkas, jei to nepadaro jis pats. Juolab nesuvokiama, kaip galima apdergti ar diskredituoti užduodant viešus klausimus apie viešuosius reikalus?! Ar ne tikėdamiesi vakarietiškų viešumo standartų žmonės atidavė balsus už šį politiką?
Tyla ir formalūs - iš V. Uspaskicho ir sovietų kompartijos leksikono pasiskolinti - atsikalbinėjimai griauna šias iliuzijas visuomenėje. To padariniai visuomet esti vienodi – pasitikėjimo deficitas atveda į valdžią „gelbėtojus“, visokius apsišaukusius „deus ex machina“, radikalius idiotus ir provokatorius. Ypač tada, kai vadinamoji „sisteminė opozicija“ šneka bejėgiška politinio korektiškumo stabo iškastruota „naujakalbe“.
Jau sakiau – nė kiek neabejoju, kad nelabai draugiškoje Lietuvai šalyje ir toliau nelinkima jai gero. Tik štai kaltinti Rusijos specialiąsias tarnybas kartais būna jau nebepatogu. Ką gi joms čia beveikti, jei aukščiausiu lygiu keliamos tokio masto pasitikėjimo krizės, nesvarbu kokiais motyvais vadovaujantis slepiama tiesa, dangstomi atsakingi asmenys „iš aplinkos“, dvigubinami ir trigubinami standartai „saviems ir svetimiems“.
Valdas Adamkus, kuris anot paties L. Donskio, yra ambicingas politikas ir niekam neleistų savimi manipuliuoti, turėtų būti visiškai pajėgus ir laisvas (norėtųsi tikėti) pats nutraukti šiuos procesus. Tai nereiškia jokio „patarėjų aukojimo“, nes patarėjai nėra aukotini arba garbintini jaučiai ar avinai, o politinės atsakomybės reikalavimas nėra pagonių žynio peilis. Nereikštų tai ir jokio susidorojimo. Niekas nereikalauja nei kraujo, nei mėsos. Niekas nereikalavo ir dabar nereikalauja kaip nors ypatingai persekioti net buvusių aukšto rango kolaborantų ar kagėbistų. Teveikia jie toliau ką nori – rašo memuarus, atidaro žvakių fabrikėlius, dešrelių gamybos cechus, tapo, sportuoja ar šiaip ilsisi prie jūros. Tik kad atokiau nuo aukščiausių valstybės pareigų ir įtakų. Tą patį šalies vadovas gali ir privalo pasakyti ir apie tuos, kurie jį „pakišo“, jei mano, kad tai tiesa.
Visiška nesąmonė, kad šalies vadovų išsakyta tiesa apie asmenis ir grupes, manipuliuojančias demokratinėmis institucijomis, pūdančias jas iš vidaus, diskredituotų Lietuvą Europoje ir nuvertintų šalies autoritetą. Išsivalyti pūlinius ir gangrenas sugebanti šalis yra verta ne tik pagarbos – su tokia šnekama kaip su lygia, nes tai išreiškia jos organizmo sveikatą ir vidinę jėgą.
Baigiantis paskutiniajai kadencijai tikrai ne laikas yra mėginti „tyliai dirbti valstybės labui“, kad ir kas joje bevyktų, ir dabinti iš vidaus pelėsio graužiamo pastato fasadą tarptautiniuose forumuose. Gal tų, kuriais besąlygiškai tikėjo pats prezidentas, atžvilgiu tai ir kilnu, tačiau tai nesąžininga, jei kalbame apie šalies rinkėjus, kurie turi jaustis mulkiais. Būtent jiems prisiekė prezidentas ir, vykdydamas šią priesaiką, jis privalo atvirai prabilti apie tą „aplinką“, o ne tyliai leisti jai kenkti toliau.
Svarbiausias klausimas - kokie jo motyvai to nedaryti? Į šį klausimą geriau už patį prezidentą negali atsakyti nei Leonidas Donskis, nei aš, nei kokie kiti apžvalgininkai ar aiškiaregiai.
