Tačiau Psichologų praktinės veiklos įstatymo projektai jau du kartus (2006 ir 2011 m.) Seime nesvarstyti ir nepriimti. Kaip ir šio pavasario Seimo sesijoje. Projektą rengianti Seimo narė Rimantė Šalaševičiūtė portalui tv3.lt sakė mananti, kad įstatymo projektas yra stabdomas ir dėl politinių peripetijų.
Nėra registro, nėra ir statistikos
Iki šiol yra žinoma, kad psichologus ruošia penki universitetai Lietuvoje: Vilniaus universitetas, Lietuvos edukologijos universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas ir Klaipėdos universitetas. Per metus psichologijos magistrantūros studijas baigia apie 200 studentų. Per paskutinius penkerius metus parengta apie 1000 specialistų. Psichologai Lietuvoje ruošiami nuo 1974 m.
Lietuvos psichologų sąjunga informavo, kad Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) duomenimis, 2015-2016 mokslo metais Lietuvos mokyklose dirbo 753 psichologai ir 47 psichologų asistentai, pedagoginėse psichologinėse tarnybose – 164 psichologai (134 etatai).
Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) duomenimis, sveikatos priežiūros specialisto spaudo numeriai yra suteikti 579 medicinos psichologams, tačiau SAM pavaldžiose įstaigose 2015 m. psichologams skirta 213,5 etatų (iš jų 13,25 – neužimtų), dirbo 286 psichologai.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) pavaldžiose įstaigose 2016 m. pradžioje dirbo 230 psichologų 192 pareigybėse. Atsižvelgiant į minėtų ministerijų duomenis, galima manyti, kad Lietuvoje dirba 1800 psichologų. Manoma, kad tai tik dalis statistinių duomenų, nes jie neatspindi, kiek yra dirbančių teisės psichologų, organizacinių, sporto ir kitų sričių psichologų bei tų, kurie dirba savarankiškai. Tikėtina, kad jų bent dvigubai daugiau.
Mato reikalingumą, bet stabdo?
Vargu, ar daugelis žino, kad Lietuvoje psichologo profesija nėra teisiškai reglamentuota, nėra apibrėžtos teisės bei pareigos, kvalifikaciniai reikalavimai, darbo vieta. Nenumatyta psichologo atsakomybė už netinkamą darbą, pasinaudojimą savo pareigomis, juolab, nėra aiškumo, kas yra nepriklausomas psichologas.
„Reikia išspręsti psichologų registro ir licencijavimo klausimą. Dėl teisinio reglamentavimo nebuvimo, vykstant teismo procesui, kyla problemų dėl paskiriamo psichologo, nes nėra aišku, koks specialistas yra tinkamas dalyvauti ir konsultuoti proceso dalyvius.
Šiuo metu teismo proceso metu gali būti keli psichologai, kurie teikia savo išvadas ir rekomendacijas, kurios neretai net nesutampa. Kyla problemų ir su metodikos pasirinkimu, atsiranda įvairių interpretacijų, kaip paruošti išvadą. Sunkumų iškyla ir tada, kai derinami Lietuvos su užsienio šalies teisės aktais, sprendžiant vaikų išvežimo į užsienio šalis klausimus“, - nurodė R. Šalaševičiūtė.
Ji priminė, kad daugelyje Europos Sąjungos valstybių yra psichologų veiklą reglamentuojantys įstatymai, veikla licencijuojama, o licencijas jų veiklai išduoda Psichologų tarybos. Įstatymuose dažniausiai numatyti tokie reikalavimai psichologams: Psichologo vardą turi tik asmenys, turintys universitetinį psichologijos mokslų ar juos atitinkančių mokslų magistro laipsnį; turi būti atlikę konkrečios trukmės praktiką; turintis Psichologų tarybų pritarimą veiklai; įrašyti į psichologų registrą ar sąrašą; priklausantys psichologų asociacijoms.
Pažymėtina, kad už neteisėtą psichologo vardo naudojimą kai kur taikoma administracinė arba baudžiamoji atsakomybė. Įstatymo projekte siekiama reglamentuoti psichologo teises ir pareigas. Psichologas įpareigojamas laikytis profesinės etikos kodekso, užtikrinti asmens duomenų konfidencialumą ir pan.
„Mūsų rengiamame įstatymo projekte numatytas penkerių metų pereinamasis laikotarpis, per kurį dirbantys psichologai galėtų įgyti licencijas psichologo praktinei veiklai. Pereinamuoju laikotarpiu podiplominė prižiūrima veikla prilyginama dviejų metų stažui ir tai įgalintų dirbančius psichologus įgyti licencijas. Jeigu psichologas įstatymo įsigaliojimo metu neturėtų dviejų metų stažo, per penkerius pereinamojo laikotarpio metus jis galėtų įgyti tokį stažą ir įgyti licenciją“, - sakė parlamentarė.
Paklausta, kodėl jos manymu šis, atrodo, itin svarbus įstatymas iki šiol neišvydo dienos šviesos, R. Šalaševičiūtė tikino matanti politinius motyvus. „Iš tiesų keista, nes šio įstatymo atsiradimas yra įtrauktas į valdančiųjų rinkiminį planą, visgi, gal tai lemia iš dalies ir tai, kad jis nėra būtent kilęs iš valstiečių. Sutinku, kad kai nėra praktikos ir kuriamas naujas įstatymas, su juo daugiau reikia padirbėti ir daugiau nuomonių, pastabų išklausyti, korekcijų atlikti. Bet sunku nematyti ir politinio stabdymo šio projekto“, - tvirtino Seimo narė.
Kas sprendžia vaikų likimą teismo salėse
Lietuvos antstolių rūmų valdytoja Dovilė Satkauskienė atkleidė vieną jautriausių ir bene keisčiausių situacijų – teismo salėse toli gražu ne visada remiamasi tinkamiausių ekspertų nuomonėmis.
„Situacija matyt tokia, kad ne visi psichologai nori būti „sureglamentuoti“ ir „privalomai“ priklausyti asociacijai. Tai reiškia didesnę jų veiklos kontrolę, pareigą mokėti nario mokestį, rinkti vadovybę, kuri įgauna tam tikrus administracinius svertus, laikytis bendrai formuojamos praktikos, kelti kvalifikaciją ir pan.
Mūsų, kaip antstolių poreikis daug siauresnis nei bendras psichologų licencijavimas. Antstoliui priverstinio vykdymo procese reikia turėti „sąrašą“ psichologų (pvz. kaip teismo ekspertų), kurie būtų kvalifikuoti ir kompetentingi dalyvauti vaiko perdavime ar tėvų susitikimuose su vaikais.
Dabar antstoliai skambina į 118 … Ir proceso šalys atsiveda kelis psichologus. Sako „mano“ geresnis, daugiau diplomų turi, mano „tikresnę“ tiesą sako, kad vaikas negali gyventi, bendrauti su tėvu ar motina. Tai kelia beprasmius ginčus teisme ir neužtikrina nepilnamečio teisių ramiai ir saugiau bendrauti ar gyventi ten, kur teismas nusprendė“, - portalui tv3.lt sakė Lietuvos antstolių rūmų valdytoja.
Pasak jos, iškyla natūralus klausimas, kas gali sudaryti tą minimą sąrašą ir kokie psichologai jame turi būti ir pan. „Atsiduriame aklavietėje. Sveikatos ministerija neprisiima atsakomybės, Teisingumo ministerija dar dvejoja, informacijos apie realius žingsnius neturime, nors esame su specialistais kalbėję dėl tokio poreikio“, - tikino D. Satkauskienė.
Pasak jos, tai ir ministerijų, ir politikų, ir pačių psichologų gildijos nesutarimai.
Psichinė sveikata per mažai svarbi lietuviams?
Psichologų praktinės veiklos įstatymo priėmimas – tai strateginis valstybės požiūris į psichologinės pagalbos užtikrinimą ir psichosocialinių paslaugų prieinamumą visuose sektoriuose. Lietuvos psichologų sąjungos prezidentė Neringa Grigutytė portalui tv3.lt tvirtino, kad iki šiol trūko vieningo valstybės požiūrio, kad psichikos sveikata būtų laikoma prioritetu ne tik žodžiais, bet ir realiais veiksmais.
„Pastaruoju metu garsiai kalbama apie psichologinių paslaugų prieinamumo didinimo poreikį, tačiau Psichologų praktinės veiklos įstatymo priėmimas vis stringa. Lietuvos psichologų sąjungos nuomone, rengiamas įstatymas per licencijavimą užtikrintų psichologinių paslaugų kokybę.
Psichologinį įvertinimą, psichologinį konsultavimą ir psichologinį švietimą turėtų teikti ne bet kas, o specialistai, turintys atitinkamą išsilavinimą, tam tikrai konkrečiai sričiai būtinas kompetencijas ir nuolat keliantys savo kvalifikaciją.
Kadangi psichologinės paslaugos teikiamos įvairiose srityse – sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos, teisės, sporto, organizacijų ir kt., taip pat ir privačiame sektoriuje, specialistų licencijavimo funkcijos priskyrimas kuriai nors vienai ministerijai tampa labai apsunkintas. Dėl šios priežasties psichologų veiklos licencijavimo funkcija numatyta pačių psichologų savivaldos organizacijai – Lietuvos psichologų sąjungai“, - sakė N. Grigutytė.
Pasak jos, Vyriausybės atsakomybėje yra steigti psichologų skirtingose žinybose etatus, užtikrinti adekvačius atlyginimus ir didinti psichologinių paslaugų prieinamumą, ypač regionuose.
Antikorupcijos apraiškos ir maksimali kokybė
Seime šio įstatymo projekto pagrindinis komitetas, teikiantis daugiausiai pastabų ir atidžiausiai nagrinėjantis yra Teisės ir teisėtvarkos, kurio pirmininkas yra Julius Sabatauskas. Tačiau jį ne kartą svarstė ir pastabas teikė kaip ir pastarąjį kartą Sveikatos reikalų komitetas, kurio pirmininkė Agnė Širinskienė.
„Yra įprastinė praktika komitetuose, o šis projektas susilaukė labai daug pastabų dėl savo žemos kokybės, tiek iš Teisės departamento, tiek iš Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto. Be to, Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) savo iniciatyva atliko antikorupcinį vertinimą. Kiek prisimenu, tai turėjo tris ar penkis puslapius pastabų.
Akivaizdu, kad su tuo projektu reikia dirbti. Juolab, kai yra antikorupcijos apraiškų galimybė, priiminėti nepataisytą negalima. Kiek jį taisys pagrindinis komitetas, nežinau, bet psichologų reguliavimo vienareikšmiai reikia. Ir jį reikia taisyti, tokios kokybės jis negali pasirodyti“, portalui tv3.lt tvirtino A. Širinskienė.
Komiteto pirmininkė teigė nematanti jokio šio projekto galimo stabdymo, tik žmogišką laiko trūkumą darbams.
„Žinoma, numatyti bazines gaires – svarbu. Taip pat yra svarbu licencijavimo tvarką. Žinoma, to nebuvimas sukuria tam tikras rizikas, kai kurių subjektų veikla neatitinka kokybės reikalavimų, įstatymų buvimas neginčijamai įneštų aiškumo.
Juk jis nėra atėjęs iš Vyriausybės, o kilęs iš Seimo narių iniciatyvos, kartais jiems sunku pažiūrėti ir taip viską iškart tinkamai sudėlioti. Bet ta visa eilė, teisėkūros proceso, kuri užsiveda pateikus projektą ir pasieks maksimalią kokybę. Juolab, kai yra įvardintos neskaidrumo prielaidos, jos turi būti panaikintos.
Jo niekas nestabdo. Greičiausiai komitetas nespėjo nuo pateikimo, prasidėjo vertinimas, atėjo STT išvados, nespėjo padaryti. Politinio stabdymo nematau, tai grynai darbiniai dalykai. O jei STT ar pagrindinis komitetas turi kažkokių politinių atspalvių, tai jų klausti reikia“, - įsitikinusi A. Širinskienė.
Visgi, kyla klausimas, jeigu tiek metų rengiamas įstatymo projektas ir nenuginčijamai matomas poreikis, kodėl niekam nepavyksta tokio projekto, kuris įtiktų Seimui? Metai iš metų teikiamos pastabos, vykdomi tyrimai, nagrinėjimai, keičiasi projekto rengėjai, bet rezultato kaip nėra taip nėra. Argi ne „smirda stabdžiai“.
