Numeta kaip daiktą
Neginčytina tiesa, kad didžiausia vaiko tvirtovė turi būti šeima. Tačiau apie kokią tvirtovę galima kalbėti, kai tarsi iš Pandoros skrynios lenda ir lenda moterys, įgyjančios vaikžudės vardą? Jos supranta, kad yra nėščios, bet naujagimio nelaukia ir neketina jo auginti, todėl žinią apie nėštumą slepia nuo visų, kol... randamas naujagimio lavonėlis. Tada kai kurios tokios moterys, jas pričiupus, įtikinėja, kad kūdikis gimė negyvas. Bet palaidoti tą kūdikį – tik beprasmis rūpestis. Geriau numesti kūnelį, lyg nereikalingą daiktą, į šiukšlyną ar į lauko tualeto duobę, pakasti prie šuns būdos ar darže, galų gale – kišti į spintą, kol pradės smirdėti pūvantis kūnas, ar net į... šaldytuvą. Kaip kokiame siaubo filme...
„Akistatos“ paskaičiavimu, šiais metais šalies policijos įstaigose pradėti 5–6 ikiteisminiai tyrimai dėl kūdikių nužudymo. (Tai yra daugiau, negu tada, kai Lietuvoje dar nebuvo Gyvybės langelių.) Dar ne visais atvejais ištirta, ar rasti negyvi naujagimiai buvo nužudyti, ar gimė jau negyvi. Bet vien tai, kad vaikučių kūneliai buvo numesti kaip šiukšlės, slepiami, rodo, kad jų mamoms vaikas – tikrai ne gyvenimo gėlė.
Pastarosiomis savaitėmis naujus tokius ikiteisminius tyrimus pradėjo Kauno ir Plungės teisėsaugininkai.
Užkasė prie kapinių
Kauno pareigūnams reikia nustatyti, ar vyriškos lyties naujagimio kūnas, atkastas iš po žemių Žaliakalnyje, senose Žydų kapinėse, buvo nužudytas, ar gimė jau negyvas. Tai nustatyti bus sunku, nes kūnelis jau gerokai apiręs, pažeistas puvėsio – manoma, užkastas glūdėjęs apie porą savaičių. Taip pat reikia nustatyti, ar gimdyvė Kristina (34 m.), kretingiškė, yra psichiškai sveika. Mat sveiku protu sunku suvokti, kad nėščia moteris, turėdama stogą virš galvos ir žmones, kurie ja rūpinasi (šiuo atveju – vienuoles Kaune), prieš pat gimdymą staiga išeina niekam nieko nepasakiusi, pagimdo lauko sąlygomis (kaip pati teigė), naujagimį užkasa ir pati porą savaičių sėkmingai slapstosi.
Pastaroji detalė tarsi išduotų, jog Kristina mąstė sveikai – suvokė, kad reikia bėgti iš Kauno, kur ja, prieš kurį laiką atvykusia iš Kretingos, rūpinosi vienuolės, nes šioms reikės atsakinėti į klausimą, kur naujagimis, o galų gale – grėsmė atsidurti policijos pareigūnų rankose. Šie Kristinos ieškojo jau nuo praėjusių metų spalio, kai tik įsiteisėjo moteriai Kretingoje dar pernykštį birželį paskelbtas teismo nuosprendis – 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė už vagystę. Beje, Kristina iš viso teista jau 4 kartus.
Kai tik specialistai ištirs jos psichikos būklę, nuteistoji, dabar dar įsivėlusi ir į naujagimio nužudymo istoriją, turėtų būti išvežta į Panevėžio pataisos namus atlikti bausmės, dėl kurios sėkmingai daugiau nei pusmetį slapstėsi. Tuo metu Kauno teisėsaugininkai turi aiškintis, kodėl Kristina gimdė slapčia, ar jai tikrai niekas nepadėjo, kodėl po gimdymo išskubėjo slėptis į Vilnių, kur buvo surasta, ir panašiai.
Laikė šaldiklyje
Dar sudėtingesnis darbas užklupo Plungės teisėsaugininkus. Šie pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl naujagimio nužudymo, nors ir neturėjo pagrindinio įkalčio – vaikelio kūno. Tyrimas pradėtas tik prisipažinus gimdyvei Irmai (43 m.), kurią įskundė jos bendradarbės, pastebėjusios, kad po atostogų moteris į darbą įmonėje, kur dirba pakuotoja, sugrįžo gerokai suplonėjusi, tačiau kūdikio neturi ir apie gimdymą neigia. Esą stebuklus daro liekninamieji vaistai!
Irma, trijų vaikų mama, iki šiol tvarkingai gyvenusi su sutuoktiniu, 10 parų turėjo praleisti areštinėje. Per tą laiką pareigūnai išsiaiškino, kad moteris, jos pačios teigimu, vieną naktį be niekieno pagalbos tamsiame vonios kambaryje pagimdė kūdikį, įkišo jį į maišelį ir apie dvi savaites laikė namie – šaldiklyje. Vėliau Irma lavonėlio atsikratė – įmetė į prie namų esantį šiukšlių konteinerį, kai šis buvo jau beveik pilnas. Esą tądien šiukšlės iš jo buvo išvežtos į sąvartyną.
Tame sąvartyne gausiam pareigūnų būriui nepavyko surasti naujagimio kūno. Kartu buvo neaišku, kokia vaikelio lytis, ar jis gimė išnešiotas, ar buvo gyvas ir nužudytas, kaip nužudytas, o gal gimęs negyvas...
Pati Irma pareigūnams teigė žinanti, kad pagimdė jau negyvą kūdikį, kurio judesių prieš gimimą ji nejautė jau apie dvi savaites. Tačiau kodėl lavonėlį slėpė, kodėl laukdamasi nesilankė pas medikus, kodėl sutuoktinis, kaip ir pats teigė pareigūnams, nežinojo apie žmonos nėštumą, Irma paaiškinti negalėjo.
Šis įvykis Mažiavų kaime sukrėtė ir nustebino gyventojus, seniūnijos darbuotojus, Irmos darbo kolektyvą, nes moteris iki šiol buvo vertinama teigiamai – kaip rūpestinga trijų vaikų mama, tvarkinga moteris. Kaip tokia gali ryžtis vaikžudystei arba nepagarbiam kūdikio palaidojimui, daug kam nesuprantama.
Paliko smurtautojui
Kai savo vaikučių gyvenimo džiaugsmu ir tikslu nelaiko net jų mamos, žmogaus meilės svetimam vaikui tikėtis galima dar mažiau. Galbūt todėl vilkaviškietis Saulius Anzelis (23 m.) ir tapo bičiulės dukrytės žudiku. Tai neseniai paskelbė įrodęs Kauno apygardos teismas, paskirdamas anksčiau neteistam, iki suėmimo niekur nedirbusiam vaikžudžiui 12 metų laisvės atėmimo bausmę.
Daug kam, kas iš arčiau pažįsta šios tragedijos paliestus žmones, atrodo, kad kartu su vaikžudžiu teisiamųjų suole turėjo sėdėti ir nužudytos pusantrų metukų Svajūnės mama Neringa Š. (38 m.). Mat ši dabar jau dviejų vaikų motina, nuo seno turinti problemų dėl vaikų priežiūros, tąkart tiesiog įmetė savo mažylę smurtautojui į rankas. Ji paliko Svajūnę prižiūrėti S. Anzeliui (ir tai darė jau nebe pirmą kartą), net nepasidomėjusi, ar šis, mėgėjas išgerti, yra blaivus. Anot paties, jis tada buvo išgėręs 2 litrus alaus. Be to, Neringai buvo žinoma, kad Saulius – sugyventinės skriaudikas.
Ši tragedija įvyko 2012-ųjų lapkričio 27-ąją, kai Neringa su savo drauge Danute B. nutarė išvykti į už 20 kilometrų esančią Marijampolę parsivežti labdaros prekių. Danutės sugyventinis Saulius, likęs namie su savo dvejų metukų vaiku, sutiko kartu pasilikti ir Svajūnę.
Bet kai po pustrečios valandos Neringa sugrįžo į Vilkaviškį, jos dukrelė buvo jau Vilkaviškio ligoninėje – medikai įnirtingai kovojo dėl mažylės gyvybės ir šiurpo, kad mergytė sužalota iki sąmonės netekimo – daužyta, purtyta, galbūt mėtyta. Po poros dienų Svajūnė, perduota jau Kauno klinikų medikams, mirė. Vėliau ekspertai nustatė, kad mažylei buvo suduoti mažiausiai 28 smūgiai į įvairias kūno vietas, lūžusi kaukolė, atšokusi akies tinklainė.
S. Anzelis savo kaltės dėl nužudymo nepripažino ir tuo bandė apkaltinti mergytės motiną. Vėliau kaltinamasis aiškino vienu momentu netyčia užgriuvęs ant Svajūnės, bet šiaip buvo linkęs dangstytis esą sutrikusia atmintimi.
Tikrosios mažosios Svajūnės nukankinimo aplinkybės taip ir liko nenustatytos. Tačiau teismas paskelbė įrodęs „ūsuotos auklės“ kaltę ir, paskyręs įkalinimo bausmę, iš nuteistojo dar priteisė 100 000 litų moralinės žalos atlyginimo Svajūnės motinai ir 70 000 litų – atskirai gyvenančiam nužudytosios tėčiui Vytui B.
Bujoja nemeilė
Nereikia nė mokslinių tyrimų ar psichologinių studijų, kad būtų galima suprasti, jog didžiausia nelaimių ir tragedijų, susijusių su vaikais, priežastis – nepakankamas tėvų dėmesys savo atžaloms. Tai sietina ne tik su dideliu suaugusiųjų užimtumu, bet ir su nemeile vaikui. Antraip kaip galima būtų paaiškinti tokias dažnas vaikžudystes Lietuvoje, dar dažnesnius pedofilijos atvejus (kaip rodo bylos teismuose), jau nekalbant apie kasdienį smurtą prieš vaikus, kokio amžiaus jie bebūtų, ar skaudžias nelaimes, įvykusias dėl vaikų didžiulio smalsumo, judrumo, gyvenimo patirties stokos, daug laiko per dieną palikus juos be tėvų ar kitų suaugusiųjų akylos priežiūros.
Apie nemeilę vaikams liudija ir globos įstaigose ar pas globėjus gyvenančių vaikų skaičius. Šiuo metu Lietuvoje veikia 97 vaikų globos institucijos. Jose gyvena apie 4000 vaikų. Dar daugiau tėvų globos netekusių vaikų auga pas globėjus. O ištraukti globotinius iš globos įstaigų ir juos įsivaikinti, suteikti šeimos saugumą ir meilę šiuo metu eilėje laukia tik apie 50 šeimų Lietuvoje. Beje, daugumos jų troškimas – pasiimti auginti tik kūdikį, o ne jau paaugusį vaiką.
Tik faktai:
Kad būtų išsaugota kuo daugiau vaikų gyvybių, veikia Gyvybės langeliai – įrengta saugi vieta (ligoninėse, globos namuose) kūdikiui palikti, jeigu jis gimdytojų nenorimas, nemylimas.
Pirmasis Gyvybės langelis Lietuvoje (Vilniuje) buvo atidarytas 2009-ųjų lapkritį, ir jų Lietuvoje vis daugėjo (Klaipėdoje, Panevėžyje, Kaune – du, Šiauliuose, Marijampolėje) iki 2011-ųjų sausio, kai aštuntasis Gyvybės langelis buvo įsteigtas Alytuje.
Pernai Jonavos ligoninėje irgi buvo įsteigta saugi vieta kūdikiams palikti, tad iš viso Lietuvoje dabar yra 9 Gyvybės langeliai, kuriuose anonimiškai paliktų kūdikių tėvams negresia pareigūnų persekiojimas ir baudžiamoji atsakomybė.
Iš viso šalies Gyvybės langeliuose buvo rasti 29 vaikučiai: 2009 m. – 1, 2010 m. – 12, 2011 m. – 4, 2012 m. – 3, 2013 m. – 7, 2014 m. (iki gegužės 21 d.) – 2 (berniukas ir mergytė).
2012 metų sausį Kaune, Gyvybės langelyje prie P. Mažylio gimdymo namų, pirmą kartą šalies Gyvybės langelių istorijoje buvo paliktos naujagimės dvynės, bet vėliau jų motina – alytiškė (31 m.) – dukreles susigrąžino ir laimingai augina dabar jau 2 metukų savo atžalas.
Tame pačiame Gyvybės langelyje Kaune būta ir daugiau neįprastų atvejų: kartą lopšyje buvo rastas pamestinukas mulatas, o praėjusių metų gruodžio viduryje į tą lopšį buvo įspraustas jau ne naujagimis, o net pusantrų metų berniukas – vilkaviškietis, kaip nustatyta vėliau (greitai nustatyti ir tėvai).
Tėvai, palikę kūdikį Gyvybės langelyje, neieškomi, nebaudžiami ir visam laikui išlieka anonimai, o susigrąžinti paliktą kūdikį, jeigu persigalvojama, galima per 3 mėnesius, vėliau – jau ne.
Pirmasis pasaulyje Gyvybės langelis buvo įkurtas XII amžiuje Vatikane; Viduramžiais tėvai nereikalingus vaikus palikdavo ant bažnyčios laiptų.
Pirmieji šiuolaikiniai Gyvybės langeliai atsirado Vengrijoje 1996 metais – per 15 metų juose buvo palikta 40 kūdikių.
Vokietijoje veikia 99, Lenkijoje – 45, Italijoje – 8, Vatikane – 1, Kanadoje – 1, Čekijoje – 44 Gyvybės langeliai.
Irena Zubrickienė
