Lietuvos mokyklose vėl greitu metu nuskambės paskutinis skambutis. Tūkstančiai abiturientų paliks mokyklas ir pravers aukštųjų mokyklų duris. Vieniems pasiseks, kitiems teks nusivilti, treti, galbūt, iš viso net nenorės siekti aukštojo mokslo diplomo...
O kaipgi garsusis posakis, jog mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs? O gal vaisiai nėra jau tokie saldūs? Mokytis toliau nebeverta? Ar geriau mokytis vien dėl to, jog šiais laikais reikia turėti nors kokį aukštojo mokslo diplomą? O gal tokiu atveju iš viso nesimokyti?
Vis dar pasitaiko studentų, kurie gailisi savo pasirinkta specialybe. Bet vis tiek mokosi... Juk ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Bet jei studijos nieko naujo neduoda, ar tai tobulėjimas? Ar tai yra savęs realizacija? Jaunųjų specialistų ugdymas? Statistiškai įrodyta, jog Lietuvoje daugiau negu 50 procentų gyventojų dirba ne pagal savo specialybę. Tad kam reikia gaišti savo laiką studijuojant „ne į temą“? Keleto apklaustųjų mintys apie studijas ir ateities planus kiek šokiravo...
Lina
„Studijuoju KMU odontologiją. Įstojau į ją, nors visai nesitikėjau to... Ant „fuxso“ rašiau pirmu numeriu. Norėčiau perstoti, bet niekas nesupras ir neleis, juk tokią pinigų sumą reiktų sumokėti!“ – teigė mergina.
Eglė
„Studijuoju chemiją VU. Įstojau, maniau patiks... Pasimokiusi metus supratau, kad tai ne man. Sunku... Mokausi per prievartą... Deja, ryžto perstoti neužteko.
Artimieji itin didžiuojasi mano pasirinkta specialybe! Nežinau, ką būtų sakę, jeigu būčiau perstojus...“ – mąstė Eglė.
Mantas
„Įstojau į KTU chemiją, nes į specialybę, kurią rašiau pirmu numeriu, nepavyko įstoti... Iš pradžių buvau apsipratęs su ta mintimi, jog teks studijuoti chemiją, bet po pirmojo pusmečio nusprendžiau, kad reikia mesti studijas.
Kam mokytis ir kankintis, jeigu tave tai „vimdo“?! Mečiau... Dabar lauksiu kitų stojamųjų ir vėl bandysiu siekti savo norimos specialybės“ – teigė vaikinas.
Marius
„Studijuoju VGTU. Įstojau ten, kur ir norėjau. Kiek pasimokęs supratau, kad kas dėstoma yra „šūdas“! Visiškai ne tai, ko aš tikėjausi...
Neperstojau. Manau, Lietuvoje neverta studijuoti. Baigęs studijas, žadu lėkti laimės ieškoti svetur...“ – mąstė Marius.
Monika
„Studijuoju VU bibliotekininkystę ir informaciją. Įstojau į specialybę, kurios realiai nežinojau... Nežinojau, kas tai per „daiktas“ ir su kuo jis „valgomas“. Rašiau, nes netikėjau, kad galiu čia įstoti. Norėjau studijuoti istoriją arba politologiją.
Su bibliotekininyste „taikiausi“ pusę metų, bet nusprendžiau, kad tai ne man... Baigsiu šią sesiją, o vasarą vėl iš naujo pildysiu prašymus dėl perstojimo“ – kategoriškai kalbėjo mergina.
Taigi, apklaustieji studentai teigia, kad mokosi jiems nepatinkantį dalyką. Bet nedaugelis ryžtasi mesti mokslus ir pradėti vėl viską iš naujo... Vieniems gaila metų, kitiems pinigų, o tretiems tiesiog reikia aplinkinių palaikymo. Užsienyje yra populiaru, jog mokyklą baigęs jaunuolis metus laiko atostogauja, dirba, keliauja po pasaulį, o tik vėliau ryžtasi kur nors studijuoti. Tikrai turėdamas aiškią viziją, kuo bus „užaugęs“...
Lietuvoje tai nėra priimta. Retas, kuris sau leidžia tokią „prabangą“. Juk tai nusistovėjusių normų nepaisymas. Tarkim, vos tik baigus mokyklą su dviračiu išvykti pakeliauti po Europą?
Vienas itin garsus žmogus yra pasakęs, jog valgymas be malonumo virsta nuobodžia mityba, o mokslas be aistros teršia atmintį. Ji nepajėgia suvokti to, ką praryja...
Monika Vanagaitė
