Gal konservatoriams? Teisingo atsakymo beieškodama „Respublika" kalbino buvusį užsienio reikalų ministrą profesorių Povilą Gylį, diplomatijos vadovu dirbusį kaip tik 1993-iaisiais, kai iš Lietuvos išsikraustė paskutinis rusų armijos dalinys. Kam kliudė – diskutuotina. Tačiau, pasak P.Gylio, didžiausias nuopelnas, kad mus paliko okupantų kariuomenė – prezidento Algirdo Brazausko.
Užvakar „Respublikos" skaitytojai turėjo progą „išgirsti" pasikalbėjimą su buvusiu užsienio reikalų ministru Povilu Gyliu, jis Lietuvos diplomatijos atkūrimo dvidešimtmečio proga sutiko atskleisti kai kuriuos diplomatijos istorijos užkulisius. Su profesoriumi kalbėjomės apie kai kurias vadinamojo Maišiagalos memorandumo aplinkybes. Šiandien pokalbį tęsiame.
- Gerbiamas profesoriau, kalbėjome apie 1995 metais įstrigusias Lietuvos ir Latvijos derybas dėl jūros sienos nustatymo, bet juk kažkas panašaus buvo nutikę ir derybose su Rusija dėl kariuomenės išvedimo 1993 metais. Net buvo pristabdytas kariuomenės išvedimas. Net šiandien nelabai galima suvokti padėtį sukomplikavusių aplinkybių.
- Tiesą sakant, net keista, kad iki šiol manęs niekas apie tai neklausė. Juk tai labai svarbus naujausių laikų Lietuvos istorijos klausimas. Per ketverius metus užsienio reikalų ministro poste kariuomenės išvedimas man buvo rimčiausias klausimas, su kuriuo teko susidurti. Sprendžiant techninius kariuomenės išvedimo klausimus dalyvavo Krašto apsaugos ministerija, tačiau strateginiai dalykai buvo sprendžiami prezidento ir URM lygmeniu. Ir didžiausias nuopelnas čia, žinoma, priklauso Algirdui Brazauskui. Istorijoje užfiksuota: rugpjūčio 31 dieną paskutiniai Rusijos kariuomenės likučiai paliko Lietuvą.
Tačiau istorijoje menkai fiksuota, kaip tuo metu elgėsi tam tikra Lietuvos politikų dalis. Dabar aš jau galiu tai sakyti. Pavyzdžiui, nuvažiuoju į Maskvą rengti mūsų prezidento vizito, kad susitikime su Rusijos prezidentu Jelcinu būtų aptarti galutinio kariuomenės išvedimo klausimai. Juodu vienas į kitą žiūrėjo gana palankiai, tad jaučiau, kad jeigu juodu susitiks, tikrai susitars. Bet nuvažiuoju į Maskvą ir iš karto mane pasiveja telefono skambutis iš Vilniaus: kaip tu išdrįsai ten važiuoti, kas tau leido? Taip mane barė vienas iš centristų lyderių. O juk šis mano, užsienio reikalų ministro, žingsnis buvo suderintas ir su prezidentu, ir su premjeru. Dabar tokie opozicijos skambučiai ir pabarimai atrodytų groteskiškai.
Bet tuometei opozicijai, dešiniesiems ir centristams, matyt, nepatiko, kad derybų reikalai klostosi į gerąją pusę, kad ekskomunistams gali pavykti sėkmingai išvesti svetimą kariuomenę. Tad viskas buvo apversta taip, kad aš esą išdaviau rusams derybų sutartį. Bet juk taip ir turi vykti: Rusija turi savo variantą, mes - savo. Ir viena, ir kita pusė turi atskleisti savo derybų poziciją, žinoma, tam tikru mastu. Ir tai jau yra pirmiausia prezidento ir užsienio reikalų ministro prerogatyva. Derasi valdžia. Mes esame valdžioje - mes deramės. Jūs būsite valdžioje - jūs derėsitės.
Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko pokalbis su Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu iš esmės sudėjo visus taškus: kariuomenė buvo išvesta (nuotr.Respublika)
- O kokiomis formomis opozicija reikšdavo savo nepasitenkinimą ar pasipiktinimą?
- Nuolatiniais pareiškimais, šiurkščiais kaltinimais per žiniasklaidą. Net kaltino mane išdavyste, tarnavimu Maskvai. Kaip esą aš galėjau į pirmą sutarties projekto vietą neiškelti okupacijos metais padarytos žalos Lietuvai ir jos atlyginimo klausimo! O velionio prezidento ir mano pozicija buvo tokia: svarbiausia išvesti kariuomenę. Nes tik tada šalis yra iš tiesų suvereni, kai ji kontroliuoja sienas ir kontroliuoja savo teritoriją. Žalos klausimą mes nuolat kėlėme, tačiau Rusija įtraukti tą klausimą į sutartį visomis išgalėmis vengė.
Galų gale man buvo inicijuota interpeliacija Seime. Atstatydinti manęs nepavyko, ir kariuomenės išvedimą mes vis dėlto užtikrinome. Nušalinome derybų delegaciją, kuri buvo iš opozicijos ir valdžioje esančiųjų ir praktiškai trukdė išvesti kariuomenę. Ir visas derybas ėmė kontroliuoti keturi žmonės su prezidentu priešaky. Kitaip elgtis negalėjome, nes kariuomenė galėjo likti neišvesta. O kadangi mums tuometė opozicija vis dėlto sutrukdė surengti Brazausko ir Jelcino susitikimą, teko daug ką spręsti telefonu. Prezidento Brazausko pokalbis su prezidentu Jelcinu iš esmės sudėjo visus taškus. Ir kariuomenė buvo išvesta.
Ferdinandas KAUZONAS
