Iš kai kurių televizijos laidų atrodo, kad Lietuvos kaimas prasigėrė, o jaunimas emigravo. Ar ten dar liko normalių ūkininkų?
Stereotipinė nuomonė tokia ir yra – visi prasigėrę arba primityvus ūkininkas ant šieno su šakėmis vaiko žmoną. Buvau nustebinta, nes radau puikių jaunuolių. Žinoma, susitikau su išskirtiniais šešiais ūkininkais, kurių amžius nuo 20 iki 31. Mane kiek glumino jų atvirumas ir nuoširdumas. Jaunuolis tiesiai sako: „Esu labai vienišas ir man liūdna.“ Pasakoja, kas jiems yra meilė, kokios moters ieško, koks jų požiūris. Širdį suspaudžia. Iš tiesų jiems nelieka laiko vakarėliams – kelia, gula su saule, o kaime nėra merginų. Įdomu, kad visi jie išsimokslinę, grįžę į tėvų žemę arba pradėję ekologinius verslus. Toks pasirinkimas ne iš bėdos neradus darbo mieste, tai jų įsitikinimas – šių žmonių netraukia darbas kontorose normuotomis valandomis, jie gali puikiai uždirbti savo rankomis, jiems norisi laukų erdvės ir gamtos. Tikrai stebina sodybų grožis, aplink laksto elniai. Žmogui, kuris turi tūkstantį hektarų žemės, augina ekologiškus grikius, pačiam nereikia plušėti, jis turi pagalbininkų, ūkiai modernizuoti. Vaikinai ieško paprastų merginų, kurios mylėtų gamtą, žemę. Jiems nereikia pamaivų iš naktinių klubų su priklijuotais nagais. Bet nereikia ir tarnaitės. Jie ieško žmogaus, antrosios pusės.
Paradoksas – merginos cypia, kad Lietuvoje nėra vyrų, kai štai kaime meilės ilgisi gražuoliai.
Iš statistikos matyti, kad Lietuvoje yra kur kas daugiau moterų nei vyrų. Jauni ūkininkai nenori vesti mergų iš baro. Jie patriotai, nenori emigruoti ir svetur ravėti braškių. Ant jų namų kabo Lietuvos vėliavos, vienas steigia ekologinę bendruomenę kaime, yra vegetaras. Jie sako, kad kaime žmogus turi ne tik dvasios laisvę, bet ir ekologiškai švarią aplinką. Jų mąstymas kitoks nei tarnystės įkalintų miestiečių. Ūkininkams trumpos atostogos gali būti kasdien – čia pat laukuose gali išsitiesti ant žolės ir surengti iškylą, matyti, kaip teka ir leidžiasi saulė, atsistoti ant kalno ir stebėti horizontą. Stebiuosi jų brandžiu požiūriu. Matyt, tai įskiepyta tėvų.
O ar pati žinai, iš kur dygsta karvės uodega?
Esu iš Mažeikių. Visas vasaras iki 18 metų praleidau kaime pas močiutę. Esu vienturtė, bet augau su pussesere. Tame kaime tikri žemaičiai. Manau, kad galėčiau jame gyventi.
Vadinasi, Mažeikiai turi dvi įžymybes: Zitą iš Mažeikių ir populiarią žvaigždę Gintarę Valaitytę. Vietiniai tikriausiai prilimpa prie langų, kai atvyksti paviešėti.
Labai džiaugiuosi, kad tikri draugai manęs pasiilgsta, nuoširdžiai džiaugiasi mano sėkme. Jiems neįdomūs VIP vakarėliai. Mažeikiai – mažas miestelis, bet niekas pirštais nebado. Gatvėje sutinku savo mokytojus, pažįstamus. Pasikalbame. Užsuku į buvusį darželį, kur dirba mama, ten mane pavaišina darželio sriuba, koše ir kvepiančia kmynų arbata. Pati stengiuosi nesudaryti atstumo tarp žmonių, esu paprasta. Man 28-eri, bet draugų būrys nepasikeitė. Scenoje esu šeštus metus ir nelabai susiradau naujų draugų. Veikiau tik pažįstamų.
Ar dainuodama grupėje „Yva“ nesijautei dviejų seserų šešėlyje? Juk Natalija kiek diktatoriška lyderė.
Klaipėdos universitete studijavau choreografiją ir Natalija mane pakvietė šokti į grupę „Yva“. Nuo pirmųjų dienų tarėmės sakyti visą tiesą į akis, jei kas nepatinka, nekalbėti už nugaros. Sakiau: „Būkime kaip kumštis, draugaukime.“ Ir buvome. Nesijaučiau antrarūše. Ilgai tikėjau, kad esame labai artimos. Mokėjau prisitaikyti. Grupės vedlys turėtų būti ne diktatorius, o protingas žmogus. Deja...
Ar negaila, kad iširo „Yva“? Ar „Šarka“ ilgai patemps?
Šiandien negaliu pasakyti, kur geriau. Jei anksčiau mokėmės iš Natalijos klaidų, šiandien darome savo klaidas ir mokomės iš jų, esame laisvos. Kartu tariamės dėl sumanymų, dalijamės užduotimis. Viską kuriame iš naujo. Kai iširo „Yva“ – „mama“ mus paliko, „vaikai“ liko vieni – turėjome kažką daryti. Norėjome sau įrodyti, kad galime.
Ar tiki moteriška draugyste? Juk katės nedraugauja.
Gal esu kvaila, bet tikiu. Kažkada „Yvoje“ viena kitą vadinome seserimis. Sakydavau, kad esame kaip šeima, pačios artimiausios. Bet viskas subyrėjo, sudužo.
Ar jau baigėsi karas?
Gyvenimas parodys, kaip seksis. Konfliktuojant dažniausiai būna kaltos abi pusės. Negaliu pasakyti tikslių to pykčio motyvų. Natalija buvo lyderė, ji diktavo sąlygas, bet juk buvome ir mes. Mums reikėjo jos palaikymo, o viskas buvo priešingai. Ji sakė, kad be jos esame niekas, neįdomios, kad į mūsų koncertus žmonės neis. Manau, kad pernelyg didelės ambicijos ir šlovė sugadina žmogų. Dabar viskas aprimo. Sveikinamės, bet nuoširdžių pokalbių nebebus. Išlieta per daug pykčio.
Kodėl grupę pavadinote „Šarkos“?
Negi geriau varnos ar vištos?
Ar jūsų grupės negalima pavadinti klasikine fraze – „dainuojančios papais“? Gal nebūtina nė mokėti dainuoti?
Visų pirma pakeitėme įvaizdį – nebesinori iškirpčių, rausvų trumpų sijonėlių ir garbanotų plaukų. Visos lankome dainavimo pamokas. Esu baigusi choreografijos muzikos mokyklą, studijuodama lankiau dainavimo paskaitas, mokiausi groti pianinu, tik niekada apie tai garsiai nekalbėjau, nemačiau reikalo. Mielai kviečiu visus į mūsų koncertus.
Tai gal žmonės ateina pažiūrėti į gražias merginas? Tada nebūtina gerai dainuoti, pakanka žiopčioti pagal fonogramą.
Turime naujų idėjų. Dirbame ne vienos. Tai didelė komanda su vadybininkais, stilistais, fotografais. Esame lygiavertės. Anksčiau Natalija sakydavo, kad grupei nereikia stilisto, viską darė pati, kaip išmanė, dainavome jos buvusio vyro Deivydo Zvonkaus dainas. Nesakau, kad tai blogai, tiesiog dabar turime galimybę rinktis. Mums smagu, kad keičiamės, augame, gal bus sunkiau, bet nesinori pataikauti masiniam skoniui. Tegul turėsime mažiau koncertų, bet rasime savo išskirtinį grupės veidą.
Ką manai apie Lietuvos žmonių muzikinį skonį ir meninį išprusimą? Lietuva nesupranta Alinos Orlovos, kuriai ploja Paryžius. Užtat mielai klauso Ryčio Cicino, kuris dešimtmetį dainuoja tas pačias penkias dainas.
Manau, kad kiekvienas renkasi pagal save ir sunku pasakyti, kas blogai, o kas ne. Negaliu teisti ir kritikuoti. Ar blogas tas, kuris vaikšto į R. Cicino koncertus? Juk pasitaiko ir tokių, kurie A. Orlovos koncertuose lankosi tik dėl mados, tokių pažįstu asmeniškai.
Merginos pavydi dainininkėms, mano, kad kiekviena gali taip straksėti ant scenos. Ar keturi koncertai per savaitę – lengvas darbas?
Sunku. Būna taip, kad ruošiesi iki išnaktų, o stovint ant scenos kartais net kojos dreba. Naktimis, po koncertų, tenka vairuoti šimtus kilometrų. Turi turėti ambicijų ir žinoti, kodėl tai darai.
Atrodo, kad užsiimi įvairia veikla. O jaunimas sako, kad nėra darbų, yra daug bedarbių.
Viskas priklauso nuo požiūrio ir užsispyrimo – jei suksies kaip bitutė, rezultatas džiugins. Klaipėdoje baigusi choreografiją subūriau vaikų studiją, kurioje šoka vaikai nuo 3 iki 18 metų. Juos vežame į konkursus, pasirodymus televizijose. Studijai jau beveik ketveri metai. Yra minčių įkurti filialą Vilniuje. Negaliu sakyti, kad iš to negalima gyventi.
Įdomu, ką manai apie moteris, kurios gyvena iš vyrų kišenės?
Moterims nebūtina gaudyti krepšininkų su milijoniniais kontraktais ar turtingų verslininkų. Nuo mažens buvau mokoma užsidirbti pati. Beje, sesių Ivanovų tėvų pozicija panaši – nuo mažens jos dirbo ir padėjo tėveliams. Tokios moterys puikiai gali gyventi ne iš verslininkų kišenės. Aišku, populiariai moteriai lengviau susirasti turtingą vyrą, kuris nupirks svajonių namą ir skraidins į egzotiškus kraštus. Tačiau jei turi rankas ir galvą ant pečių – pati viską turėsi. Man nieko netrūksta, esu apsirūpinusi. Nesu niekam skolinga už savo automobilį ar atostogas prie jūros.
Tą automobilį po mėnesio ir supylei per avariją.
Avarijos dieną buvo puikus oras, tekdavo važinėti kur kas blogesniais keliais naktį. Bet sumėtė mašiną. Sukrėtė mintis, kad kitą dieną galėjo nešti gėles ant mano kapo. Dvi savaites gulėjau su kojos įtvaru. Turėjau laiko pagalvoti: „Gal tai – ženklas, kad per daug skubu per gyvenimą?“ Lakstau skersai per Lietuvą. Šiandien esi, o ryt gali nebebūti. Reikia skirti daugiau laiko artimiems žmonėms. Man labai svarbi šeima, noriu lankyti tėvus, senelius.
Kaip klostosi tavo meilės reikalai? Juk scenos žmonės neretai sunkiai derina šeimą su karjera.
Man pažįstami sakydavo, kad gerbėjai ir populiarumas susuks galvą. Džiaugiuosi, kad taip nenutiko, juk su vaikinu draugavau aštuonerius metus. Tiesa, draugystė nutrūko, kai jis išvyko į Švediją. Turėjau galimybę važiuoti kartu, bet nenorėjau palikti artimųjų, grupės, darbų. O gal tik tuo prisidengiau? Matyt, išsisėmė jausmai. Stengiuosi į praeitį nesižvalgyti, gyvenu šia diena. Gyvenimas taip susiklostė, kad šiandien esu ne viena, turiu artimą žmogų, kuris mane palaiko, paskui jį eičiau į pasaulio kraštą. Nemėgau Vilniaus, čia visi skuba, lekia. Dabar šiame mieste praleidžiu vis daugiau laiko, prasidėjo mano ir sostinės draugystė.
Neketini kurti šeimos, turėti vaikų? Ar nebus taip, kad pagyvenai su vienu aštuonerius metus, paskui – su kitu. Traukinys juk nelaukia.
Manau, kad mano traukinys dar nenuvažiavo. Esu laiminga gyvendama taip, kaip gyvenu dabar. Kita stotelė, ko gero, vadinsis „Šeima“. Meilė, artimas žmogus, asmeninė laimė – pirmoje vietoje. Kol kas suderinu asmeninę laimę ir karjerą. Šiandien esu mylima.
Su Ieva dalyvavote televizijos projekte „Susitikime virtuvėje“. Ar išmokai susitepti sumuštinį?
Mokėjau gaminti, bet neturėdavau noro ir įkvėpimo. Projektas mane užkabino – jau pusmetį nevalgau kavinėse, namie gaminu įmantriausius patiekalus, su Ieva išbandome Oliverio receptus, keičiamės patirtimi ir palengva tobulėjame.
Daug keliavai. Kokios šalys tau labiausiai patiko?
Norėčiau gyventi Ispanijoje. Mane žavi šios šalies kalba, karštas žmonių temperamentas. Galiu gatvėje stebėti, kaip ispanai sėdi ant suolų, vakarieniauja iki išnaktų, rėkauja, mojuoja rankomis. Bet žavi ir Norvegija. Jau pirmoji kelionė paliko didžiulį įspūdį – mašina apvažiavome mažytes bendruomenes kalnuose, stebino fiordų grožis. Svarsčiau, kaip gyvenčiau mažame namelyje kalnų papėdėje. Bet gal greitai pabostų? Mano Zodiako ženklas – Avinas, taigi esu gana temperamentinga, aktyvi, nors kartais ir nukrypstu į apmąstymus.
Paskutinis klausimas – ar tavo aktyvios veiklos priežastis – pinigai?
Tikrai tai nėra svarbiausias tikslas. Man smagu aktyviai gyventi. Viską darau su polėkiu, daug šypsausi, esu pozityvi. Mokyklą baigiau labai gerai, bet nuliūdinau mamą, nes įstojau į choreografiją. Ši sielojosi, kad tai – bloga specialybė, neišgyvensiu. O tėtis palaikė, juk esu vienturtė jo dukra. Manau, veiklus žmogus suranda savo vietą ir pats kuria laimę.
Loreta Glebavičiūtė
