Antroji dujotiekio „Jamalas–Europa“ linija – nenauja idėja, dėl jos statybų buvo svarstoma dar paskutiniame XX a. dešimtmetyje, kai buvo tiesiama pirmoji linija. 2006 m. „Jamalas–Europa“ pagaliau pradėjo veikti visu pajėgumu (32,9 mlrd. kubinių metrų dujų per metus) ir tapo pirma rimta alternatyva Ukrainos dujų transportavimo sistemai, kurios pajėgumas – 140 mlrd. kubinių metrų. Tada klausimas dėl antros linijos iš teorinės plotmės perėjo į praktinę – dujotiekio laidumą buvo galima palyginti pigiai ir greitai padvigubinti, nes infrastruktūra antrajai linijai didesnėje maršruto dalyje buvo jau beveik paruošta.
Projektą aktyviai rėmė Baltarusija, mat pagrindiniai statybų darbai vyktų jos teritorijoje, o štai Lenkija į naują dujotiekį reagavo santūriai. Kritiškiausiai dėl naujo dujotiekio tiesimo pasisakė Rusijos vyriausybė: 2007 m. lapkritį tuometinis pramonės ministras V. Christenka oficialiai pareiškė, kad šalis atsisako antros vamzdyno linijos.
Priežastis buvo paprasta: „Gazprom“ tuo metu aktyviai plėtojo „Šiaurės srauto“ tiesimo Baltijos jūros dugnu idėją, ji galiausiai ir buvo realizuota. Nors dujotiekio statyba jūroje pasirodė daug brangesnė (apie 15 mlrd. dolerių, įskaitant antžeminį segmentą), vyriausybė projektu liko patenkinta: jis leido sumažinti priklausomybę nuo tranzitinių šalių, visų pirma nuo Ukrainos, o ir nuo Baltarusijos.
Šiandien veikia jau dvi „Šiaurės srauto“ linijos, kiekvienos jų laidumas yra 27,5 mlrd. kubinių metrų. Be to, „Gazpromas“ pradėjo „Pietų srauto“, kurio projektinis pajėgumas yra 63 mlrd. kubinių metrų, statybą. Tuo pat metu kompanija parengė trečios ir ketvirtos „Šiaurės srauto“ linijų statybos planą ir čia paaiškėjo, kad, užuot tiesus po vandeniu, vamzdžius galima kasti į žemę.
Vos ne pirmu žmogumi, kuris papasakojo apie projekto „Jamalas–Europa 2“ renesansą, tapo Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka. Dar 2012 m. gruodį jis pareiškė, kad bendravo šiuo klausimu su „Gazprom“ vadovybe ir jo pašnekovai susidomėjo projektu. Rusijoje apie vamzdyną ilgai nieko nekalbėta, tačiau balandžio pradžioje prezidentas V. Putinas davė „Gazprom“ nurodymą grįžti prie statybos idėjos. Taigi, projektą politiškai palaimino dvi valstybės iš trijų, per kurias eina „Jamalas–Europa“, o balandžio 5 d. ėmė atrodyti, kad ir su Lenkija nekils jokių problemų: tądien „Gazprom“ su valstybine kompanija „Europolgaz“ pasirašė tarpusavio supratimo memorandumą. Tiesa, buvo kalbama jau ne apie 33 mlrd. kubinių metrų, kaip prieš kelerius metus, o apie 15 milijardų.
Vis dėlto pasirodė, kad net toks skaičius netenkina daugumos Lenkijos politikų. Parlamentas, išsigandęs Rusijos įtakos šalies ekonomikai sustiprėjimo, iš karto sukritikavo naujos dujotiekio linijos idėją. Be to, parlamentarams nepatiko, kad „Europolgaz“ memorandumą su „Gazprom“ pasirašė nesuderinęs šio žingsnio su vyriausybe.
Skirtingai negu Rusijoje, Lenkijoje į parlamentinės opozicijos nuomonę tenka atsižvelgti, todėl iš pradžių D. Tusko vyriausybė pareiškė, kad pasirašyti dokumentai nėra įpareigojančio pobūdžio, o vėliau ryžosi griežtiems veiksmams: balandžio 19 d. savo postą prarado finansų ministras M. Budzanovskis. Ne kas kitas, o jis, D. Tusko nuomone, ir turėjo perspėti vyriausybę dėl naujojo sandorio, bet kažkodėl to nepadarė. Laikraštis „Komersant-Ukraina“ rašo, kad artimiausiu metu savo posto gali netekti ir valstybinės dujų kompanijos PGNiG vadovė Gražina Petrovska-Oliva (PGNiG kontroliuoja „Europolgaz“).
Lenkijos spauda jau atkreipė dėmesį į tai, kad pastaruoju metu Maskva bando sustiprinti savo įtaką Varšuvai, siūlydama jai potencialiai pelningus energetinius projektus. Kalbama ne tik apie dujas, bet ir apie elektrą: Rusija pasiūlė pastatyti energetinį tiltą, kuris Kaliningrado sritį sujungtų su Lenkija. Ten dabar statoma Baltijos AE, kurios elektros perteklius galėtų būti eskortuojamas į Lenkiją, o per ją – ir į kitas šalis.
Tokį Maskvos susidomėjimą Varšuva žiniasklaida sieja su tuo, kad pastaruoju metu pati Lenkija, priešingai, siekia sumažinti savo priklausomybę nuo Rusijos. Pavyzdžiui, šalies šiaurės vakaruose esančiame Svinouscės uoste pradėta suskystintų dujų terminalo statyba. Be to, kaip tik Lenkijoje yra aptiktos didžiausios skalūninių dujų atsargos Europoje. Dėl šių priežasčių jau dešimtmečio pabaigoje „Gazprom“ Europos Sąjungoje gali netekti stambaus dujų importuotojo.
Politiškai Maskvos suinteresuotumas nauju dujotiekiu yra suprantamas (palikti Lenkiją savo įtakos sferoje, sumažinti Rusijos priklausomybę nuo Ukrainos dujų transportavimo sistemos), o ekonomiškai viskas nėra taip akivaizdu. Taip, per Baltarusijos ir Lenkijos teritoriją nutiestas vamzdynas bus gerokai pigesnis negu naujos „Šiaurės srauto“ linijos (A. Lukašenka minėjo apie du milijardus dolerių), tačiau ekonominio nuosmukio Europoje ir didėjančios konkurencijos jos vidaus rinkoje sąlygomis galbūt net ši pigi linija nebus paklausi.
Labai daug dujų
Agentūros „Platts“ paskaičiavimais, visais vamzdynais „Gazprom“ gali eksportuoti į Europą (įskaitant Turkiją) 244 mlrd. kubinių metrų dujų per metus, o žemynui reikia mažiau nei 140 mlrd. kubinių metrų. Jeigu „Gazprom“ nuties trečią ir ketvirtą „Šiaurės srauto“ linijas, taip pat pastatys „Pietų srautą“ ir „Jamalas–Europa 2“, jo galimybės išaugs iki 377 mlrd. kubinių metrų. Net jeigu iš šios schemos atmestume visą Ukrainos dujų transportavimo sistemą, vis tiek išeina daugiau ne 240 mlrd. kubinių metrų. Kitaip tariant, rusiškų dujų paklausa Europoje turi išaugti bent pusantro karto, kad būtų reikalingi visi projektuojami „Gazprom“ pajėgumai. Ir net šis skaičius atrodo pernelyg mažas: iš tikrųjų visiškai atsisakyti tranzito per Ukrainą bus nerentabilu. Juk jos vakarinėje dalyje yra pastatytos dujų saugyklos, kurios leidžia greitai aprūpinti dujomis Europos importuotojus kokios nors ekstremalios situacijos atveju.
Kad Rusijos dujų paklausa Europoje sparčiai didės, galima suabejoti. Ir ne tik dėl lėto Europos ekonominio augimo: „Gazprom“ palengva jau praranda savo dalį europinėje rinkoje, o po naujų suskystintų dujų terminalų pastatymo ir skalūninių dujų išgavimo pradžios konkurentai siūlys dujas vis žemesnėmis kainomis. O „Gazprom“ dempingo resursai yra riboti: nors Rusijoje dujų gavyba yra pigesnė negu konkurentų, reikia įvertinti jų transportavimo sąnaudas, kurios dėl milijardinių išlaidų „Srautams“ negali būti žemesnės už tam tikrą lygį.
Pateikti skaičiai reiškia, kad, norėdamas nutiesti dujotiekį per Baltarusijos ir Lenkijos teritoriją, „Gazprom“ turės atsisakyti kokio nors projekto. „Pietų srauto“ statyba jau pradėta ir vargu ar vyriausybė jos atsisakys (vien reputacijos sumetimais). Lieka trečia ir ketvirta „Šiaurės srauto“ linijos, ir „Gazprom“, „Komersant-Ukraina“ duomenimis, jau galvoja prilaikyti arklius iki linijos per Baltarusiją įvertinimo. Reputacijos nuostoliai tokiu atveju būtų ne tokie dideli kaip dėl „Pietų srauto“ atsisakymo, bet ir jie bus nemaži. Faktiškai bus suduotas smūgis visai plataus masto „Srautų“ operacijai: priklausomybė nuo tranzitinių šalių nesumažės, o „Gazprom“ teks atvirai pripažinti, kad statyti naujas povandenines dujotiekių linijas tapo per brangu.
