Svenn Arne Lie yra baigęs Lyginamosios politikos magistro studijas Bergeno universitete (Norvegija). Jo magistro darbo tema - miesto ir kaimo balsavimo skirtumai pokomunistinėje Lietuvoje. Jo mokslinių interesų lauke - perėjimo procesas po komunizmo žlugimo Vidurio ir Rytų Europoje, demokratijos, politinių partijų raidos, ekonominio vystymosi ir pilietinės visuomenės problemos. 2003 m. rudenį jis pusmetį studijavo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute ir nuo to laiko atidžiai seka Lietuvos politikos įvykius. Svenn Arne Lie žavisi Lietuva, jos žmonėmis, šalies istorija ir kremtasi dėl valstybės demokratijos trūkumų.
Apžvalgininkai, žurnalistai ir politikai nuolat klausia savęs, kodėl Lietuvos rinkėjai tokie nepastovūs ir per kiekvienus rinkimus paremia vis kitas partijas. Paprasčiausias atsakymas: o kodėl jie turėtų elgtis kitaip? Kodėl rinkėjai turėtų remti politikus, kurie nuolat piktnaudžiauja demokratiniais įgaliojimais, kuriuos jiems suteikė elektoratas? Tai susiję su svarbiausiu Lietuvos demokratijos klausimu: nė viena iš partijų Lietuvoje neatstovauja jokiems visuomenės interesams.
Partijos ir visuomenės interesai
Kalbant labai paprastai, demokratinėje santvarkoje partijos turėtų elgtis taip, kaip pageidauja rinkėjai ir stengtis priimti sprendimus jų vardu. Tai tampa svarbiausiu iššūkiu prastų standartų Lietuvos demokratijoje. Negalima neigti, kad Lietuva turi formalias demokratines institucijas – rinkimus, politines partijas, parlamentą ir t.t., tačiau praktika ir demokratijos kokybė toli nuo tobulybės, nes partijos neatstovauja jokiems interesams. Partijos tėra galios įrankiai ir egzistuoja vien kaip menkai apibrėžti elito sambūriai. Jie nėra įsipareigoję nei politikos principams, nei rinkėjų grupėms.
Dar daugiau, Lietuvos politikai turi tik miglotą supratimą apie tai, kas tai yra tikroji demokratija, ir kaip turi veikti mechanizmas, įpareigojantis juos veikti tam tikrų rinkėjų grupių vardu ir būti šioms grupėms atskaitingiems. Kad būtų perteikti elektorato interesai ir ideologija, kad visa tai būtų paversta realia politika, Lietuvai verkiant reikia stiprių demokratiškų partijų. Dėl dabartinių hierarchinės sąrangos partijų lyderiai nėra įsipareigoję nei vykdyti partijos politiką, nei atliepti tam tikrus visuomenės lūkesčius bei interesus.
Partijų organizacija silpna, ideologijų nėra, todėl ir vietiniame, ir nacionaliniame lygmenyje priimant sprendimus nulemia privatūs interesai. Politikai ir partijos tapo priklausomos nuo stiprių verslo struktūrų finansinės paramos. Šios struktūros de facto ir kontroliuoja politinį procesą. Faktas, kad partijos nepaiso socialinės bei ekonominės tikrovės ir neatstovauja jokiems visuomenės interesams kelia klausimą dėl priimamų sprendimų ir jų teisinio įgyvendinimo legitimumo. Politikos procesas persikelia į teismų sistemą. Ši sistema virto arena, kur intensyviausiai deramasi dėl politinių reikalų. Tai reiškia socialinių visuomenės konfliktų depolitizaciją: svarbiausi politiniai sprendimai tampa ne demokratinių derybų išdava, o išsprendžiami kaip teisinės bylos nerinktų institucijų. Įvairūs Lietuvos pilietinės visuomenės atstovai ir nevyriausybinės organizacijos pabrėžia, kad būtina priimti “viešojo intereso įstatymą”, kuriuo atsakomybė už politinius sprendimus būtų susieta su teisimo sprendimais. Tai yra liūdnas pavyzdys, koks yra menkas pasitikėjimas demokratinėmis institucijomis, tokioms kaip partijos, parlamentas, savivaldybės.
Kokioms politinėms nuostatoms partijos atstovauja, kokia jų vieta politiniame žemėlapyje? Nėra nė vienos partijos, kurios programa leistų tai nustatyti. Lietuvos politinių partijų lyderių paprašius išvardinti tris dalykus, su kuriems jie prieštarauja (nes visi kaip vienas jie už “spartų vystymąsi, gerovę ir laimingą Lietuvą"), jie praranda žadą. Gelbėdamiesi iš padėties sako “korupcija” (tačiau ar išvis yra pritariančių korupcijai?!). Visos partijos remia “visiems prieinamą sveikatos sistemą, visiems prieinamą švietimą” ir taip toliau (tai tipiškos kairuoliškos formuluotės, skirtos įtikti neturtingiems rinkėjams), tačiau tuo pačiu remia “verslui palankią aplinką” - nedidelius mokesčius ar mokesčių verslui panaikinimą (politika, patraukli turtingesniems). Šis mėginimas įtikti visoms rinkėjų grupėms reiškia politikos realybės rinkėjų lygyje neigimą. Šis nepaisymas kartu reiškia siekimą išlaikyti status quo, tai yra egzistuojančių jėgos struktūrų išsaugojimą. Tai taip pat parodo, jog politikai nesupranta, kokie yra tikrieji lietuvių vargai – žemi atlyginimai, prasta sveikatos ir švietimo sistemos būklė, saugumo stygius darbo vietose, valdžios centralizacija ir brangus pragyvenimas.
Rinkėjai ir interesai
Svarbiausias argumentas, kurį partijos pateikia pasiteisindamos, kodėl jos nepaiso ideologinių nuostatų, yra tai, jog rinkėjai esą iš esmės yra nepaprastai laimingi gyvendami lygybės bei laisvės principais sutvarkytame pasaulyje, taigi nėra ir negali būti jokių atskirų visuomenės grupių interesų. Todėl ideologijomis pagrįstų partijų esą visai ir nereikia. Tačiau ar tokia nuostata atitinka tikrovę? Ar tikrai smulkus žemdirbys Pasvalyje turi tuos pačius interesus, ar iš tiesų jis tikrovę, savo identitetą ir interesus apsibrėžia lygiai taip pat kaip kapučino mėgėjas biržos makleris Vilniuje? Man tikrai taip neatrodo. Jie ne tik geria skirtingą kavą, jie tikriausiai balsuotų už skirtingas partijas (tai patvirtino ir daugelis tyrimų). Kapučino gėrėjas ir Pasvalio žemdirbys atstovauja skirtingiems interesams ir idėjoms, turbūt net gerokai besiskiriantiems interesams. Dar daugiau, jų patirtis per laiką, praėjusį po komunizmo žlugimo, labai skirtinga. Be abejo, jie turi skirtingus interesus ir skirtingą požiūrį į visuomenės raidą.
Partijų lygmenyje dominuoja konsensusas dėl laisvosios rinkos ekonomikos ir Europos integracijos, tačiau rinkėjų lygmenyje akivaizdu, kad esama ryškių interesų bei vertybių skirtumų. Tai tiesiog gigantiška Lietuvos demokratijos problema.
Demokratija
Idėja, kad visuomenėje nėra skirtingų interesų, yra nepaprastai patogi politikams. Jei politikai neatstovauja jokiems konkretiems visuomenės interesams ir jų negina, jie tuo pačiu nėra įsipareigoję siekti sprendimų tam tikrų rinkėjų grupių vardu. Jie nėra atskaitingi nei biržos makleriui, nei juo labiau Pasvalio žemdirbiui. Kalbant apie Lietuvą, pateikiamas paveikslas visuomenės, kurioje nėra skirtingų interesų ir partijų, įsipareigojusių atstovauti rinkėjams ar tam tikroms politikoms, prisideda užmaskuodamas prastą šalies demokratijos kokybę.
Tačiau Lietuvos rinkėjai turi ir savą ideologiją, ir skirtingus interesus. Vienintelė galimybė pagerinti prastus Lietuvos demokratijos standartus yra sukurti stiprias ideologijomis grįstas partijas su galingomis vietinėmis organizacijomis. Šiose partijose politikai negalėtų išsisukti nuo atskaitomybės ir privalėtų paisyti narių interesų.
Jau labai seniai politologai, apžvalgininkai ir ekspertai konstatavo, kad demokratijos stygiaus problema Lietuvoje yra susijusi su pereinamuoju laiku iš komunizmo ir bloga tarybinių laikų įtaka. Daugelis iš šių komentatorių ir ekspertų dabar yra svarbiausia valdžios elito dalis prezidento rūmuose arba Seime. Jiems tikrai galima priekaištauti, kad jie menkai nutuokia apie padėtį vietose. Pagal jų logiką, Lietuvai nelieka nieko kito kaip tik laukti, kol šalis subręs ir subrandins tikrą demokratiją. Tačiau Lietuvos demokratijos problema šiandien yra struktūrinė, o ne pereinamojo laiko, ir labai susijusi su autoritariniu jūsų pačių politinio elito elgesiu bei silpnomis partijomis.
