Alytiškis verslininkas ir politikas Gediminas Jegelevičius antroje liepos pusėje pamatė Kalnų Altajų. Ne tik pamatė - dešimt dienų po jį keliavo. Drauge su žmona Danguole ir verslo partneriais iš Maskvos. Pagaliau - dėl to, kad ši kelionė planuota visus metus. Jau pernai alytiškis su kolegomis buvo numatęs vykti į Altajų, bet gidai pasiūlė per sunkų maršrutą, tad atsisakė.
Parodyti lietuviui vieną unikaliausių Eurazijos žemyno kampelių sumanė kolegos maskviečiai. Jie verslo partnerius pamalonina ne vien kvietimais į įvairius kultūros renginius, bet ir kartą per metus pasiūlo įdomią kelionę. Antai prieš kelerius metus - išvyką „Zolotoje kolco” („Aukso žiedas”) maršrutu, pernai - žvejybos sesiją Astrachanėje.
G.Jegelevičius bendražygiams parengė malonių smulkmenų. Jo užsakymu bendrovė „Altas“ kiekvienam ekspedicijos dalyviui pagamino po porą marškinėlių su žygio simbolika - Lietuvos ir Rusijos vėliavėlėmis bei ekspedicijos užrašu - ir panašiai paženklintus mėlynus bando - galvos skareles. Tokiais mielais suvenyrais apdovanoti ir ekspedicijos gidai. Šie sujaudinti dėmesio dovanų ištraukė neperšlampamąsias striukes.
Per du mėnesius skuba sužydėti visi pievų žolynai
Sakant „Altajus“ verta patikslinti, apie kurią didelės kalnuotos vietovės dalį kalbama. Mat yra Altajaus kraštas su sostine Barnaulu ir yra Altajaus Respublika (sostinė - Gorno Altaiskas) - Altajaus kraštui nebepriklausanti Rusijos federalinė žemė. Pastaroji dar vadinama Kalnų Altajumi. Po jį su kolegomis maksviečiais ir keliavo alytiškiai Jegelevičiai.
Altajus geriau žinomas kalnų sporto mėgėjams, laukinės gamtos gerbėjams. Ir daugiau - vidurinės kartos tautiečiams, nekalbant jau apie vyriausiuosius, kuriuos į tą kraštą nuvedė dramatiški tremties keliai. Tačiau iš pažįstamų pasakojimų, internetinių kelionių dienoraščių supranti, kad ir šių dienų jaunimas vis dažniau atranda įstabia gamta ir paslaptimi viliojančią žemę, kurios dar nenuniokojo civilizacija ir intensyvus komercinis turizmas.
Žvelgiant į Altajaus vaizdus nuotraukose užgniaužia kvapą ir net ten buvusiajam sunku apsakyti šio krašto grožį...
Sibiro pietuose esantis, su Kazachstanu, Mongolija, Kinija besiribojantis Altajus pribloškia įspūdingais gamtovaizdžiais. Čia gali susipažinti su ne vienos gamtinės zonos ypatumais - nuo išdžiūstančių stepių iki aukštikalnių tundrų. Kalnai ir kalnų slėniai, stepinės ir alpinės pievos, neįtikėtino skaidrumo ežerai ir upės... Kartu su Jegelevičiais keliavo du žmonės, prieš porą metų išvažinėję Šiaurės Ameriką, apžiūrėję garsiausius kanjonus, krioklius, kitas gamtos įžymybes, pripažino: Altajuje nepalyginamai gražiau!
Sakoma, kad Altajus - rojus ir laukinės gamtos mylėtojams, ir kalnų keliautojams (tame krašte daugybė įdomiausių kalnų perėjų ir ne viena aukštikalnė vilioja potencialius jos užkariautojus), speleologams, kalnų slidinėjimo, parasparnių, ekstremalaus vandens sporto, bekelės maršrutų mėgėjams.
„Altajuje klimatas žemyninis: žiemos ilgos ir atšiaurios, vasaros trumpos ir gan šiltos. Vasarą pievos žydi gerus du mėnesius. Bet koks tas žydėjimas! Augalai turi spėti „su“ trumpute vasara, visi žydi vienu metu. Liepos 19-29 dienomis, kai keliavome, buvo pats žydėjimo pikas. Atrodo, kad Altajaus pievose auga visos gėlės iš mūsų mamų ir močiučių darželių - levandos, ramunės, gvazdikai... Alpinėse pievose žydi edelveisai.
Gražiai žydėjo ir auksinės (rožinė rodiola - red. past.) šaknys - labai vertinami vaistingieji augalai. Buvo pats laukinių braškių sezonas. Jų uogos labai skanios, kaip geros veislės kultūrinių braškių, tik taurėlapis nenusiskina, reikia nugnybti su viršutine uogos dalimi, - dalijasi įspūdžiais G.Jegelevičius. - Auga daugybė laukinių serbentų, agrastų, valgomųjų sausmedžių. Apstu ir laukinių svogūnų, česnakų, kurie buvo puikūs pagardai neįmantriems turistiniams pietums.“
Altajiečiai ne visada būna bičiuliški
Altajus - labai didelis kraštas. Ir labai retai apgyvendintas. Visoje Altajaus Respublikoje gyvena 200 tūkst. gyventojų. Po to krašto platybes devynių asmenų (tarp jų - ir du dešimtmečiai berniukai) lietuvių ir rusų grupė keliavo specialiais „Mitsubishi“ džipais, kuriems bekelė ir Altajaus reljefo kliūtys - nė motais. Pasak alytiškio, Altajuje jie turėjo tikrą safarį, prieš kurį ne vieno tautiečio išbandytas komercinis - tik kičas.
Laukinio turizmo mėgėjų grupę lydėjo trys gidai iš firmos „Altajgid“ - jauni Barnaulo universiteto Turizmo katedros dėstytojai.
Kelionės stilius buvo sportinis-pažintinis. Daug tūkstančių kilometrų keliautojai nuvažiavo visureigiais, ne vieną dešimtį kilometrų sukorė pėsčiomis. Apsistodavo stovyklavietėse, didžioji dalis nakvynių buvo palapinėse. Turistinis inventorius: palapinės, miegmaišiai, beje, nauji, švarūs, geri, tvarkingi, - duoti gidų. Na, o aprangos keliautojai buvo pasiruošę visokiam orui. Net ir vasarą Altajuje teko pažinti tenykščio klimato įvairovę. Vieną naktį kalnuose temperatūra buvo nukritusi iki 2 laipsnių šalčio, kai kuriomis dienomis oras įkaisdavo iki trisdešimties... Vidutinė temperatūra dieną būdavo 18-20 laipsnių šilumos.
Keliautojai Altajuje sulaukė ir trumpalaikio sniego. Jo šuoras užėjo staiga, bet taip pat greitai pradėjo ir tirpti.
Ar laikinoje gyvenvietėje jautėsi saugūs? Altajuje didelis rudojo lokio arealas, čia sutinkamas ir snieginis leopardas... Pasak G.Jegelevičiaus, teoriškai kelionė nebuvo visiškai saugi ir dėl galimos akistatos su žvėrimis, ir dėl galimų susidūrimų su ne visuomet prognozuojamais vietiniais gyventojais.
„Kai kurie altajiečiai pelnosi iš turistinių bazių. Žinoma, tos turbazės, švelniai tariant, itin kuklios, bet ten saugiau, nes apsistoti bet kur pavojinga. Vietiniai gyventojai, prisižiūrėję filmų apie indėnus, kai išgeria, eina savo žemių vaduoti. Mums pasakojo, kad gana dažnai turistai užpuolami naktį, iš jų atimami pinigai, fotoaparatai, mobilieji telefonai, kiti vertingi daiktai. Gidas pasakojo, kad gal prieš ketverius metus karingai nusiteikę altajiečiai pataikė ant kažkokių svarbių maskviečių, tuomet nemažai vietinių nuteisė...“
Manoma, kad Altajaus gyventojų organizme nėra pakankamai alkoholį skaidančių fermentų, tad jiems apgirsti užtenka nedaug alkoholio. Kai organizmas stengiasi įveikti patekusius kvaišalus, žmogus pasidaro labai agresyvus.
Lietuvių ir rusų turistų grupė savigynai ginklų neturėjo. Gidai vėlgi įspėjo: jeigu altajietis nujaus tave turint ginklą, gali šauti pirmas...
Skaniausias vanduo - iš upės
Civilizuotuose Kalnų Altajaus taškuose keliautojai lankėsi nedaug. Taip atrodančių gyvenviečių kaip tenykštės, pasak G.Jegelevičius, Lietuvoje turbūt nėra. Apie gatvę ar šaligatvį gali tik pasvajoti, o „sąlyginėje“ gatvėje telkšo balos, po kurias vaikštinėja kiaulės, turškiasi vištos, netoliese stoviniuoja avinas... Neišvaizdžiuose mediniuose namukuose įsikūrusios parduotuvė, poliklinika, ne ką prabangiau atrodo ir prestižinės gyvenviečių kavinės.
Mėsos parduotuvėje kažkoks vienas šaldytuvas yra, tačiau gabalais sukapota karvės skerdiena, uždengta polietilenu, riogso tiesiog ant prekystalio. Paklaustas, kada gyvulys papjautas, pardavėjas atsainiai taria: „Na, rytoj...“ Gal tai turėtų reikšti „vakar“? Altajiečiai kalba rusiškai, bet labai keistai, dažnai nesupranti, ką nori pasakyti. Šypsosi visą laiką kaip kinai ir kalba bet ką“, - juokiasi ponas Gediminas.
Mokykloje vaikai mokosi ir altajiečių kalbos, priskiriamos prie tiurkų kalbų grupės kipčiakų atšakos. Teko matyti ir altajietiškai užrašytų vietovių pavadinimų.
Vienos gyvenvietės kavinė atvykėlius pasitiko skurdžiu interjeru ir tokiu pat meniu - ko paklausi, to negausi. Galiausiai iš abejingo veido barmenės pavyko sužinoti, kad yra vienintelis patiekalas - kotletai, kurie pasirodė besantys ryškaus grikių skonio. Keliautojų grupės moterys nuėjo į parduotuvę, nusipirko kefyro, varškės ir pasitenkino šiais produktais.
Prekybos centrą turistai matė Gorno Altaiske. Tačiau ir jame maisto produktų asortimentas buvo nelabai didelis. Užtat alkoholinių gėrimų - įvairovė! Keliautojams patiko su vaistingosiomis žolelėmis pagamintas „Gornoaltaiskyj balzam“, primenantis žinomąjį „Rygas balsam”.
Vartojamas kaip vaistai, mažais kiekiais, jis kelionėje profilaktiškai labai pravertė.
Būtinojo kasdienio gėrimo - vandens - keliautojams netrūko. Sėmė jį, nepaprastai švarų, skaidrų, tiesiog iš upių. Anot pono Gedimino, iš pradžių buvo nelabai jauku: visai netoliese kažkas nusiprausė, o tu vandens semiesi.... Tačiau tenykščių upių vanduo ne tik nepakenkė - jis buvo labai labai skanus. Po kelių dienų alytiškis, automobilyje radęs buteliuką prekybos centre pirkto geriamojo vandens, gurkštelėjo ir tuoj pat išspjovė - su upės vandeniu nepalyginsi!
Altajaus galvijų mėsos kokybė, pasak G.Jegelevičiaus, puiki. Stovyklavietėje puode virš laužo išvirtas jautienos gabalas buvo gardus it koks ypatingas patiekalas. Mėsa sultinga, minkšta, galbūt dėl to, kad gyvuliai auginami natūraliomis sąlygomis, ganosi laisvi, minta žiedais. Pirmiausia nuganomi kalnų slėniai, paskui genama žemiau, kur stepinės pievos. Dažniausiai ganyti gyvulių į kalnus visai vasarai išeina jaunos šeimos. Rudenį bandą pargenančius čabanus paprastai pasitinka gyvulių supirkėjai. Altajuje laikoma ir daug arklių. Taip pat auginami maralai (europinio tauriojo elnio porūšis).
Tenykščiai gyventojai, pasak pono Gedimino, pinigų nestokoja, tik nelabai turi kur juos išleisti. Jų kasdienybė paženklinta skurdoko gyvenimo žyme. Ne įvairesni už kaimo parduotuvės prekystalius ir altajiečių daržai - bulvės, kur ne kur styro vienas kitas kopūstas. Mobiliojo ryšio daug kur nėra, tik palei pagrindinį, federalinį kelią, vedantį nuo sostinės iki Mongolijos sienos. Visur kitur - bekelės, kuriose, jeigu gerokai palytų, gali įklimpti ir pagalbinės technikos laukti 2 ar 3 dienas.
Keliautojams susidarė įspūdis, kad paprastas, „minimalistinis“ gyvenimas altajiečius visiškai tenkina - tarytum nebūtų jokių rūpesčių, nereikėtų niekur skubėti... Gal lemia amžių didybe ir rimtimi alsuojanti kalnų dvasia, nes nusileidus nuo aukštikalnių smulkūs nesusipratimai, kivirčai, nepasitenkinimas kuo nors atrodo tokie trivialūs, beprasmiai, niekingi...
O gal taip veikia ne vien kalnų atmosfera? Senuose rašytiniuose šaltiniuose Altajus suvokiamas kaip Eurazijos žemyno centrinės dalies tam tikras dvasinis branduolys. Panašaus požiūrio laikėsi ir ne vienas žymus mokslo ir kultūros žmogus.
Tradicinis altajiečių tikėjimas - šamanizmas. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje tarp altajiečių pradėjo plisti vadinamasis burchanizmas (pagal Altajaus kalnų dvasios Burchano vardą) - lamaizmo atmaina, turinti šamanizmo elementų. Svarbiausias burchanizmo postulatas yra atsisakymas kruvino aukojimo, kuris, kaip žinoma, buvo neatskiriama šamanų ritualo dalis. Vietoj jo įvesti taikūs ritualai.
Šamaną buvo sutikusi ir lietuvių bei rusų keliautojų grupė. Šiek tiek su juo pabendravo. Viena ekspedicijos dalyvė buvo susižeidusi koją. Šamanas apžiūrėjęs pasakė, jog patempti raiščiai. Pridūrė: jeigu turistei nuo to bus ramiau, grįžusi namo gali kreiptis ir į gydytojus. Medikai diagnozavo tą patį.
***
Keliautojai pakilo į 2700 m aukštį. Tikslas buvo prieiti iki ledyno, nes norint kopti dar aukščiau reikia specialios įrangos ir, tikriausiai, būti gerokai labiau treniruotiems.
Sunkių, net bauginančių trasų buvo kelionėje, tačiau padedami gidų ir vienas kito keliautojai jas įveikė. Iki vieno didžiausių Sibire Učaro krioklio pėsti ėjo 11 kilometrų. Kaip paaiškėjo, ne veltui: tiesiog svaigino kaskadinio krioklio galybė, krintančio vandens gausmas.
Altajaus perlą, antrą pagal dydį (po Baikalo) Rusijos Federacijoje ežerą Teleckoje (80 km ilgio ir 5 km pločio) keliautojai perplaukė kateriu, nes aplink reikėtų sukarti 600 kilometrų. Kitame ežero gale gyvena daugiau rusų. Ten ir stovyklavietės tvarkingesnės, ir apsistoti saugiau. Anapus ežero skinasi kelią komercinis turizmas, tad matyti turistų, o vietovėse, kurias jau buvo apkeliavę, alytiškiai su bendrakeleiviais rusais kitų turistų beveik nesutiko. Civilizuotesniame Teleckoje ežero krante gidas lydimos grupės paklausė, ar patiktų būti vien tik čia. Pasigirdo darnus atsakymas: „Neeee!..“
Aušra Žvinakevičiūtė