Mokslininkai jau gali paaiškinti turbūt pačių keisčiausių – poledinių – kalnų Žemėje egzistavimo paslaptį – jie „turėjo du gyvenimus.“
Gamburcevo kalnynas – tai Europoje stūksančių Alpių dydžio kalnynas su milžiniškomis viršukalnėmis, esantis Antarktidoje, po 4 km ledo sluoksniu.
Bbc.co.uk rašoma, kad šis keistas kalnynas, atrastas dar 6 dešimtmetyje, iki šiol kėlė didžiulę nuostabą. Visuomet buvo manoma, kad uolynai žemyno gilumoje yra plokšti ir apylygiai.
Gamburcevo kalnų tyrimai itin svarbūs klimato studijoms, mat gauta informacija gali pagelbėti mokslininkams ne tik paaiškinti praeities Žemės klimato pokyčius, bet ir konstruoti ateities scenarijus.
„Šio kalnyno tyrimai buvo milžiniškas iššūkis, kurį įveikėme ir dabar galime papasakoti kerinčių dalykų“, – kalbėjo profesorius Fausto Ferraccioli iš „British Antarctic Survey“ (BAS) – nacionalinės britų operacijos Antarktidoje.
F. Ferraccioli buvo pagrindinis tarptautinės AGAP (Antarctica Gamburtsev Project) ekspedicijos tyrėjas.
Šių tarptautinių pastangų dėka Baltojo žemyno rytinė dalis (kur ir randasi garsusis kalnynas) 2008 ir 2009 m. buvo išraižyta skersai išilgai specialaus orlaivio su įtaisytu kiaurai per ledą veikiančiu radaru. Taip buvo pagaliau nubraižytas kalnyno žemėlapis.
Kiti specialūs įtaisai matavo vietos gravitacinius ir magnetinius laukus, o seismometrai zondavo Antarktidos žemės gelmes.
AGAP tyrėjų grupė, susumavusi visus gautus duomenis, sumezgė juos į nepakartojamą Gamburtcevo kalnyno susikūrimo ir gyvavimo istoriją.
Šio istorija, kaip minėta, prasidėjo dar prieš daugiau nei milijardą metų. Kai plūduriuojančios atskiros kontinentinės masės prieš 1,2 mlrd. metų pagaliau susijungė į superkontinentą – vadinamąją Rodiniją. Jų kolizija ir suformavo kalnynus bei tvirtą, tankų pagrindą ant Žemės plutos.
Bėgant šimtams milijonų metų smailios viršukalnės nusigludino ir suiro, liko tik tvirtas, tankus pagrindas. Tuomet, maždaug prieš 250–100 milijonų metų, kai po Žemę dar klajojo dinozaurai, pluta ėmė trūkinėti. Prie iš senųjų kalnų belikusio tvirto pagrindo atsirado begalės plyšių. Šie jį išjudino, iškėlė aukštyn ir suteikė postūmį kalnams atsisakyti iš naujo.
Jie vis kilo, kai gilūs slėniai ir toliau buvo varpomi upių ir ledynų. Ledynai ir tapo paskutiniais štrichais kalnyno formavimosi istorijoje – prieš 35 milijonus metų ledynas skilo ir vėl susiliejo, suformuodamas Rytų Antarktidos Ledo sluoksnį, po juo palaidodamas Gamburcevo kalnyną.
„Šie tyrimai pagaliau įminė jauno kalnyno seno žemyno viduryje paslaptį“, – džiaugėsi vaisingu ekspedicijos darbu JAV vyriausioji tyrėja, profesorė Robin Bell iš Kolumbijos universiteto.
„Šiuo atveju galima teigti, kad „originalieji“ – senieji Gamburcevai visiškai sunyko ir vėl lyg Feniksas pakilo iš pelenų. Jie turėjo du gyvenimus“, – metaforiškai kalbėjo tyrėja.
Dabar ketinama kastis gilyn į kalnyną paimti uolienų pavyzdžių. Iš jų bus galima spręsti, ar toks pasiūlytas Gamburcevo kalnyno susiformavimo modelis – teisingas. Šiuo metu kaip tik ir ieškoma tinkamiausios vietos ledui pragręžti, kur būtų galima ne tik patogiausiai įsiskverbti gilyn į kalnų uolas, bet tuo pačiu ištirti seną ledą.
Tyrinėdami oro, įstrigusio suslėgtame sniege, burbuliukus, mokslininkai gali išsiaiškinti daugiau įdomių detalių apie anksčiau buvusias klimato ir aplinkos sąlygas, tokias kaip temperatūra, įvairių dujų (pavyzdžiui anglies dvideginio) koncentracija atmosferoje.
Žinoma, kad tam tikroje Gamburcevo regiono vietoje galima rasti net milijono metų senumo ledo. Tai mažiausiai 200 000 metų senesnis ledas nei jau ištirtas.
Vis dėlto kai kuriais aspektais AGAP tyrimai nuvylė. Remiantis radaro surinktais duomenimis, paaiškėjo, kad ledo pagrindas smarkiai nukentėjęs nuo šviežiai sustingusio vandens.
