Šių metų pradžia Lietuvos alpinistų bendruomenėje buvo paženklintas gedulu ir skausmu: sausio 31-ąją Prancūzijos Alpėse pradingo turėtas ryšys su vienu lietuvių alpinistu, dėl užklupusios pūgos likusiu kalnuose, o kitą dieną – ir su jo porininku. Netrukus paskelbta: abiejų alpinistų (30 m.) gyvybes pasiglemžė jų didžiulė aistra kalnams.
Skirtingais keliais
Sėkmė 7 Lietuvos alpinistus, išvykusius iš Vilniaus į Alpes, lydėjo apie 10 dienų. Baigėsi tuo, kad iš kelionės grįžo tik penki alpinistai.
Penki vyrai ir dvi moterys savaitę sėkmingai treniravosi Italijos Alpėse, o tada atvyko į Prancūzijos Alpes, kad koptų į jas Šamoni apylinkėse. Čia alpinistai, džiaugdamiesi puikiomis oro sąlygomis, kopė pasiskirstę į tris mažas grupeles, kiek nutolę vieni nuo kitų.
Kalnų užkariautojai, po du ar tris susirišę virvėmis, kopė beveik tris dienas, kai vakare staiga subjuro oras. Du žmonės naktį spėjo saugiai nusileisti nuo viršūnės, tris, likusius maršrute ir visą naktį kybojusi ant uolos, į Šamoni miestelį sėkmingai pargabeno iškviesti gelbėtojai, o trečioji grupelė – du vyrai – per pūgą liko kalnuose. Jie į kitą – Le Druato – viršūnę kopė kitu keliu ir maždaug pusės kilometro atstumu nuo kolegų.
Kalnuose likę abu alpinistai kėlė nerimą jų draugams. Vienas išvis tylėjo, o kitas sausio 31-ąją, telefonu susisiekęs su iš kalnų grįžusiais bičiuliais, pranešė, kad pūga sutrukdė kopti aukštyn, tad jis išsikasė urvą sniege – priedangą nuo pūgos. Esą jam vis dar užtenka ir maisto, ir drabužių, tik senka dujų atsargos, reikalingos ištirpdyto sniego vandeniui kaisti. O kur porininkas – nežinia...
Tuomet, pagal žinutę nustačius tikslesnę vietą, iš kur ji rašyta, kreiptasi pagalbos į gelbėtojus, bet blogėjančios oro sąlygos trukdė jiems pakilti. Tai truko dvi paras.
Paskutinė žinia, gauta iš sniego urve įsikūrusio alpinisto, draugams telefonu atskriejo vasario 1-ąją. Sportininkas rašė, kad jau baigėsi kuras sniegui tirpdyti, todėl reikia palikti sniego urvą, nes jame sušalsiąs, ir bandyti leistis žemyn. Maždaug 900 metrų...
Kai gelbėtojų sraigtasparnis galėjo pakilti ieškoti pražuvėlių, apie šiuos žinių nebebuvo jau bene dvi paras. Tuo metu arti Le Druato viršūnės galėjo būti net iki 24 laipsnių šalčio ir siautė galingi vėjai. Vilties, kad kalnuose likę du alpinistai tebėra gyvi, buvo jau mažai.
Įkalinti gamtos
Skraidydami prancūzų gelbėtojai beveik 4 kilometrų aukštyje pamatė kalnuose žmogų, vilkintį ryškia raudona striuke, tačiau su juo užmegzti kontaktą, kaip vėliau pasakojo Lietuvos alpinizmo asociacijos vadovas Saulius Damulevičius, nepavyko. Nebuvo įmanoma pasiekti tą žmogų – stiprus vėjas neleido nusileisti sraigtasparniui. Vyrą tebuvo įmanoma iš tolo nufotografuoti.
Netrukus specialistai, išanalizavę aukštos rezoliucijos nuotraukas, iš visų požymių nustatė, kad žmogus raudona striuke – vienas iš dingusių alpinistų – nebegyvas. Jis kalnuose buvo praleidęs tris naktis.
Apie kitą dingusį alpinistą niekas žinių neturėjo, tačiau įvertino, kad ir jis nebegyvas. Vien dėl ilgo laiko, praleisto didžiuliame šaltyje.
Nesėkminga gelbėjimo operacija sukrėtė ir pačius kalnų gelbėtojus. „Žinojome, kur yra gamtos įkalintas lietuvis, bet negalėjome jam padėti. Tai itin apmaudu”, – sakė gelbėtojų vadas.
Gamtos jėgą pajuto ir keli kiti šios gedulu paženklintos lietuvių grupės alpinistai. Jiems ant kūno liko sumušimų žymių, kai stiprus vėjas daužė juos į uolas, nušalo rankos – prireikė prancūzų medikų skubios pagalbos.
Kaltos oro sąlygos
Ieškant šios tragiškos nelaimės kaltininko, kaltinamos tik staiga stipriai pablogėjusios oro sąlygos kalnuose. Taip teigė prancūzų gelbėtojų iš kalnų tuokart pargabentas alpinistas Ernestas Markšaitis (44 m.), dažnai kopiantis į kalnus ir laikomas vienu labiausiai patyrusių Lietuvos alpinistų.
Anot E. Markšaičio, visi septyni kartu išvykusieji į Alpes buvo patyrę alpinistai, gerai pasirengę fiziškai ir psichologiškai. Tai įrodė jų kopimas dar Italijos Alpėse, kur visiems teko įveikti stačius kalnų šlaitus.
Šamoni miestelyje vilniečiai irgi nepuolė stačia galva į suplanuotas pasiekti Alpių viršūnes – pirmiau užsuko į gidų centrą pasitikslinti, ar jų maršrute neatsirado pavojingų vietų. Buvo atsakyta, kad keliai visiškai saugūs. Džiugino ir orų prognozės: apie 10 laipsnių šalčio, be vėjo, aiškus mėnulis, žvaigždėtas dangus.
„Bet kalnai yra kalnai, – teigė E. Markšaitis – Kartais kalnuose tamsus debesis susiformuoja akimirksniu, per 20–30 minučių, ir jūs esate debesyje. Tokių reiškinių numatyti neįmanoma.“ Kalnuose žuvusių alpinistų kūnai bus pargabenti į gimtinę, kai tik bus surasti. Paieškų sėkmė – vėlgi gamtos, oro sąlygų „rankose“.
Žūčių būna kasmet
Gelbėtojų Prancūzijos kalnuose teigimu, iš viso Alpėse aplink Monblaną per metus pagalbos prireikia maždaug 900 alpinistų, 30–40 iš jų gyvybė kalnuose ir užgęsta. Ne kartą – ir lietuvių.
Štai staiga prasidėjusi kalnų audra Prancūzijos Alpėse 2009-ųjų liepą pražudė tris lietuvius, su dar trimis bičiuliais tuokart per savaitę sėkmingai įkopusius į Monblano viršukalnę (4808 metrų). Žūtis ištiko leidžiantis žemyn. Gamtos stichijos apsmūgiuota trijulė, praradusi orientaciją ir jėgas, krito žemyn maždaug 250 metrų, paskui save nusinešdama ir pražūtingą sniego laviną.
Pelenais urnose į Lietuvą tuokart sugrįžo patyręs kalnų aistruolis kaunietis Vytautas Dominas (46 m.) ir pirmą kartą į aukštus kalnus išsiruošę marijampoliečiai sutuoktiniai Laima (52 m.) ir Arūnas (49 m.) Tumynai. Visi, pasitelkus sraigtasparnius, buvo iškelti po pusantros paros.
2008-ųjų sausį Prancūzijos Alpių kalnuose dingo kaunietis Andrius Gložeckas (26 m.). Jo kūnas buvo surastas po 18 dienų. Jaunas vyras be specialios įrangos, nepaisydamas blogų oro sąlygų, nusprendė vienas leistis nuo 3800 metrų aukštyje esančio Baltojo slėnio. Manoma, kad parkritęs jis mirtinai susižalojo.
O 2010 metų vasarį Slovakijos kalnuose žuvo garsaus alpinisto Vlado Vitkausko sūnus Vaidotas (27 m.). Jis su draugais treniravosi Aukštuosiuose Tatruose. Manoma, kad alpinistai, eidami skersai šlaitu, sujudino susigulėjusį sniegą, ir staiga pajudėjusi lavina užklojo lietuvį.
Kalnuose – amžinai
1997-ųjų liepos pabaigoje marijampolietė Algimanta Abraitienė nebesulaukė iš kalnų grįžtančios savo dukters Giedrės (33 m.), daugybę metų „sirgusios“ vadinamąja kalnų liga. G. Abraitytė buvo vaikų gydytoja, dirbo ir gyveno Kaune, o visas savo atostogas atiduodavo kalnams.
G. Abraitytė ir jos keleriais metais vyresnis artimas draugas kaunietis Alfridas Lukšas, taip pat „kalnų ligonis“, Tian Šanio kalnuose (Vidurinė Azija) pradingo, kai dviese iškopė į itin įnoringa alpinistų vadinamą Pergalės (Kirgizija) viršukalnę, kurios aukštis – per 7 kilometrus. Kelias į Pergalę, anot viršukalnių šturmuotojų, yra bene pavojingiausias iš buvusios Sovietų Sąjungos kalnų: šiurpioji statistika teigia, kad iki 1980-ųjų metų Pergalės viršukalnė pražudydavo kone kas antrą jos siekusį alpinistą.
Kauniečiai tuokart buvo įveikę apie 4 kilometrus aukščio. Paskui niekas jų nebematė. Visos dingusiųjų paieškos buvo bevaisės. Kūnai nesurasti iki šiol – jie liko kalnuose amžinai.
Tik faktai:
1959 m. Kaukazo kalnuose žuvo alpinizmo pradininkas pokario Lietuvoje Gediminas Akstinas ir taip pat patyrę alpinistai Vytautas Vosylius bei Feliksas Mieliauskas, kai kopė į Dych Tau viršūnę (5203 metrų) ir buvo nublokšti sniego lavinos.
1971 m. Tian Šanio kalnuose žuvo Konstantinas Zubovas, kopdamas į Koronos viršūnę.
1981 m. per alpinistų varžybas žuvo Romualdas Bajoras.
1982 m. Pamyro kalnuose lavina pražudė Eugenijų Bajorą.
1989 m. Krymo kalnuose žuvo Algis Gudelis, kopdamas Mšatkos siena.
1989 m. Tian Šanio kalnuose, pakeliui į Ajutoro viršūnę, žuvo Rūstenis Varneckas.
1990 m. Pamyre, Lenino viršūnės rajone, per griūtį žuvo Sergejus Moisenka.
1990 m. Himalajuose, leisdamasis nuo Daulagyrio viršukalnės, pradingo Dainius Makauskas.
1998 m. Kaukazo kalnuose žuvo Andrius Marazas, kai leidosi nuo Katyntau viršūnės ir paslydęs įkrito į 3 metrų plyšį.
2006 m. Bosnijos ir Hercegovinos kalnuose žuvo Arvydas Žygis, kai jį, slidinėjantį ant šalia Sarajevo esančio Jachorinos kalno, užgriuvo 3 metrų storio sniego lavina. 2007-ųjų rugpjūtį Kirgizijoje dėl kalnų ligos, kurią sukėlė deguonies trūkumas, mirė verslininkė Asta Jaloveckienė (35 m.), kai jau buvo įkopusi į 4100 metrų aukštį ir dėl išretėjusio oro praradusi sąmonę.
Irena ZUBRICKIENĖ
AKISTATA
