Internetas – puikus dalykas. Daugeliui tai tarsi enciklopedijų enciklopedija, kur galima rasti įvairiausios informacijos – sužinoti, kaip išsikepti kiaušinienę ar išsigydyti hemorojų. Svarbu ir tai, kad internete galima susirasti draugų ar padiskutuoti įvairiais klausimais.
Deja, laisvę nevaržomai išreikšti nuomonę ne vienas interneto vartotojas supranta kaip laisvę taukšti viską, kas tik šauna į galvą. Tad diskusijų svetainės šiandien tampa sąskaitų suvedinėjimo, užgauliojimų, šmeižimo ir drabstymosi purvais erdve. O kartais internetas tiesiog puikiai tinka atkeršyti ar susidoroti su konkurentu.
Portalų redakcijos nėra atsakingos už komentarų turinį, jos pasisakymų necenzūruoja ir neredaguoja – už turinį atsako patys autoriai. Ne vienas iš jų dažnai įsivaizduoja esąs „nematomas“ ir nesugaunamas...
Tačiau, kaip teigia Lietuvos kriminalinės policijos biuro Nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrimų valdybos viršininkas Markas Marcinkevičius, tuos, kurie ragina žudyti, skatina smurtą, kursto rasistines nuotaikas ar šmeižia, visada galima išvilkti į dienos šviesą.
„Negalima teigti, jog elektroninė erdvėje galima daryti ir rašyti, ką tik nori, – sako M. Marcinkevičius. – Nuomonę žmogus gali reikšti, tačiau neperžengdamas įstatymų numatytos ribos. Deja, pasitaiko, jog žmogus tos ribos nejaučia arba daro tyčinį nusikaltimą.“
Ypač kliūva žymiems žmonėms
Komentatoriai ypač negaili politikų ir valdininkų. Daugelis juos visaip keikia, o vienas kitas, žiūrėk, ima ir ragina imtis smurto prieš kokį nors Seimo narį, merą ar verslininką.
Prieš keletą metų įvairiausių užgauliojimų ir kvietimų susidoroti buvo pasipylę ant tuometinio Vilniaus mero A. Zuoko. Jis iš pradžių norėjo pamokyti šmeižikus, vėliau numojo ranka – tiesiog pagailėjo savo laiko.
Į policiją teko kreiptis ir Kauno mero Andriaus Kupčinsko žmonai. Moteriai įkyrėjo interneto svetainėse nuolat įžeidžiai aptarinėjama jos vyro išvaizda, darbo metodai ir užgauliojimai jos ir jos šeimos narių adresu. J. Kupčinskienės kantrybė trūko, kai kažkoks tipas pagrasino patykosiąs prie savivaldybės ir nušausiąs tokį merą. Teisėsaugininkai nedelsdami išsiaiškino komentarų autorių.
Štai kad ir neseniai nuskambėjęs Kauno pedofilijos skandalas. Įvairiose interneto svetainėse buvo galima perskaityti visą nusikaltimo fabulą... Komentatoriai „surado“ ir įvardijo visus Lietuvos pedofilus, „žino“ ir net yra „matę“, kas tvirkino D. Kedžio dukrą. „Nuteisė“ prokurorus, drabstė purvais apie tai rašančius žurnalistus. Visi nors kiek kitaip mąstantys žmonės buvo apšaukti pedofilais, išgamomis, nutrijomis, kvėštelėjusiomis bobomis, kalėmis, čiulpikais, o prokuratūra išvadinta pedofilų lizdu. Komentatoriai ir vieni kitus „krikštijo“ įvairiausiais keiksmažodžiais.
Ilgos teisybės paieškos
Užčiaupti burnas šmeižikams kartais ne taip lengva. Štai „Akistatai“ skaitytoja Dalia papasakojo, jog jos buvęs draugas, supykęs, kam toji jį palikusi, įdėjo į vieną skelbimų portalą jos telefono numerį ir žinutę: „Patenkinsiu, kaip tik norėsite.“ Merginai ėmė skambinti sekso ištroškę vyrai. Su gašliais pasiūlymais jie skambindavo ir dieną, ir naktį, klausinėdavo visokių šlykščių dalykų – kiek per naktį, su keliais iš karto, kokią pozą labiausiai mėgstanti ir pan. Atkirtusi, jog neteikia jokių intymių paslaugų, Dalia neretai dar išgirsdavo ir užgauliojimų.
„Nebegalėjau normaliai dirbti, – guodėsi mergina. – Išgirdus telefono skambutį net krūptelėdavau. Nors skelbimas greitai buvo išimtas, tačiau skambučiai nesiliovė. Tuomet nutariau kreiptis į policiją.“
Tačiau ten mergina sunkiai sulaukė pagalbos. „Policininkai nužvelgė mane lyg kokią perkamą karvę, – neieškojo žodžio kišenėje Dalia. – Išsišiepė ir dar mestelėjo juokelį, kad turiu džiaugtis rodomu dėmesiu. Girdi, ir malonu, ir dar pinigų gausiu. Patarė pasikeisti telefono numerį, o ne rašinėti pareiškimus. Tik kai pagrasinau spauda, policininkai pareiškimą vis dėlto priėmė.“
Tyrimas buvo atliktas ir skelbimo autorius nustatytas. Dalia kreipėsi į teismą privataus kaltinimo tvarka ir dabar laukia teismo sprendimo.
O visai neseniai komentatoriai internetiniu purvu apipylė ir žurnalistą, Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus pirmininką Vidą Mačiulį. Tiesiog „Laikinoji sostinė“ išspausdino straipsnį, kuriame V. Mačiulis papasakojo apie savo ilgus metus kankinančią ligą, prisipažino, jog su ja kovoti jam padėjo ir ekstrasensai. Pasipylė komentarai... „Buvo net baisu juos skaityti, – sakė V. Mačiulis. – Kuo aš tik buvau neapšauktas – ir „žydru“, ir psichiniu ligoniu, ir prievartautoju. Pateikti neva faktai, jog aš Šiauliuose, kuriuose aš net neatsimenu kada bebuvau, įtraukiau į savo automobilį mažametę... Nesuprantu, iš kur žmonėse tiek pykčio ir neapykantos. Ir kokiam reikia būti žmogui, kad prikurtum tokių šlykščių fantazijų“.
Žurnalistas dar nežino, kaip pasielgs, ar kreipsis į policiją. „Kartais sakoma, kad geriau duoti kvailiui kelią“, – sako V. Mačiulis.
Nustatyti autorius visada galima
Nusikaltimų elektroninėje erdvėje tyrimų valdybos viršininkas M. Marcinkevičius sako, jog šiaip jau tai valdybai priskirta tirti sunkius nusikaltimus. Tačiau jos darbuotojams tenka narplioti ir komentarų turinį virtualioje erdvėje.
„Nustatyti nusikaltėlius elektroninėje erdvėje galima visada. Kažkodėl žmonės, sėdėdami prie kompiuterio ir rašinėdami ar dėdami įvairiausią filmuotą medžiagą ar skelbimus, įsivaizduoja, jog yra „nematomi ir negirdimi“, – sakė M. Marcinkevičius. – Tačiau taip nėra. Anksčiau ar vėliau „atrandame galus“ ir autoriai patraukiami administracinėn arba baudžiamojon atsakomybėn. Baudžiamajame kodekse yra straipsniai, kuriuose numatoma ne tik piniginė bauda, bet ir laisvės atėmimas. Priklauso nuo to, kokį nusikaltimą žmogus padarė.“
Prie sunkesnių nusikaltimų priskiriama rasinės, religinės ar tautinės nesantaikos kurstymas. Tačiau vis dažniau internetas naudojamas kaip šmeižto, sąskaitų suvedinėjimo, keršto įrankis. Žmogui, kurio garbė ir orumas įžeistas, arba kuris mano esąs apžmeižtas, turi kreiptis į teritorinę policijos įstaigą. Pareigūnai nustato šmeižikiškų pareiškimų autorių, o nukentėjusysis pats priima sprendimą: arba gražiuoju susitaria su šmeižiku, arba kreipiasi į teismą privataus kaltinimo tvarka.
Kauno apskrities vyriausiojo komisariato Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai teigia, jog šiais metais gaunama kone 3 kartus daugiau negu pernai pareiškimų dėl šmeižimo ar užgauliojimų interneto svetainėse. Kreipiasi ne tik privatūs asmenys, bet ir įmonių savininkai. Pastarieji dažnai teigia, kad komentatoriai pakenkė jų įmonės reputacijai, buvo prarasti klientai.
Kartais tie pikti, šmeižikiški komentarai būna greitai ištrinami, bet ir tuo atveju pareigūnai turi galimybę nustatyti, iš kur ir kas pasiuntė tokio pobūdžio informaciją.
Štai viena Klaipėdoje čiužiniais prekiaujanti moteris sulaukė užgaulių skambučių. „Iš pradžių nesuvokiau, kas darosi, – papasakojo verslininkė. – Tačiau vienas smalsuolis išsitarė, jog telefono numerį rado internete. O ten skelbimas, esą aš... išbandanti čiužinius kartu su klientu – „jei klientas patiria orgazmą, čiužinį gauna veltui“. Absurdas kažkoks. Tačiau pavyko nustatyti skelbimo autorių. Pasirodė, jog tai gera mano pažįstama, neaišku dėl kokių priežasčių sugalvojusi „pajuokauti“.
Turi nepilnavertiškumo kompleksą
Psichologai teigia, jog komentarus su užslėpta ar atvira neapykanta dažniausiai rašo žmonės, turintys nepilnavertiškumo kompleksą. Išsakydami dažniausiai užgaulią nuomonę, tokie komentatoriai tarsi kompensuoja savo patirtas skriaudas, jaučiasi pranašesni už žmogų, kurį drabsto purvais.
Kita dalis pikčiurnų ir nenaudėlių naudoja elektroninę erdvę susidoroti su konkurentu ar atkeršyti. Kad pakenktų, kai kurie internautai ne tik rašo įžeidžiančius atsiliepimus ar pateikia išgalvotus faktus, bet ir deda dviprasmiškus skelbimus, platina nuotraukas ar filmuotą medžiagą apie neįtikusį asmenį.
Kita vertus, yra žmonių, kuriems gyvenimas be priešų – neįsivaizduojamas. Juos jie mato visur ir stengiasi „iškelti į viešumą“. Išliejęs savo neigiamą požiūrį, toks žmogus pasijunta esąs geras ir vos ne pasaulio gelbėtojas.
Tik faktai
Pagal Baudžiamojo kodekso 154 straipsnį (“Šmeižimas”) per 11 šių metų mėnesių užregistruotos 78 nusikalstamos veikos. Per tą patį laikotarpį pernai – 59.
Pagal Baudžiamojo kodekso 155 straipsnį (“Įžeidimas”) per 11 šių metų mėnesių užregistruota 51 nusikalstama veika. Per tą patį laikotarpį pernai – 54.
Pagal Baudžiamojo kodekso 169 straipsnį (“Diskriminavimas dėl tautybės, rasės, lyties, kilmės, religijos ar kitos grupinės priklausomybės”) per 11 šių metų mėnesių neužregistruota nusikalstamų veikų. Per tą patį laikotarpį pernai – 1.
Pagal BK 170 straipsnį (“Kurstymas prieš bet kokios tautos, rasės, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę”) per 11 šių metų mėnesių užregistruotos 38 veikos. Per tą patį laikotarpį pernai – 98.
Aurelija Žutautienė
