Tai gerai suprato pirmųjų lietuviškų kalendorių (metskaitlių) leidėjas Laurynas Ivinskis, tai supranta ar nujaučia daugelis dabartinių leidėjų rengdami įvairius teminius kalendorius.
Vien tik neregių darbai
2019-uosius Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) technologijų mokytoja Giedrė Rečiūnienė ir būrelis jos dabartinių bei buvusių mokinių pasitinka rankose laikydami 2019 metų kalendorių Brailio raštu, iliustruotą pačių mokinių per technologijų pamokas sukurtų darbų nuotraukomis.
„Per keturiolika metų, pradedant 2005-aisiais, tai jau ketvirtasis mūsų išleistas kalendorius, – pasakoja G. Rečiūnienė. – Visi iliustruoti moksleivių darbų nuotraukomis ir savaip įdomūs. Naujausio kalendoriaus išskirtinumas – jame panaudoti vien tik visiškai nematančių vaikų darbai. Ankstesniuose kalendoriuose jų darbus taip pat naudojome, tačiau pramaišiui su silpnaregių kūriniais, o tai nėra tas pats.“
Pasak G. Rečiūnienės, mintis surengti vien tik nematančių vaikų darbų parodą ar išleisti jiems skirtą leidinėlį brendo palengva, kol šių metų rudenį įgavo konkretų pavidalą. „Nematančiam vaikui suformuoti vieną ar kitą vaizdinį dažnai trunka ilgiau ir yra sunkiau nei dar šiek tiek matančiam jo bendraamžiui, – sako G. Rečiūnienė. – Antai nematanti mergaitė žino, kad gėlė yra augalas, bet nuoširdžiai nustemba išgirdusi, jog jos žiedą galima išdėlioti iš akmenėlių ar padaryti iš stiklo. Vaikas žino, kas yra žuvis, bet gyvos žuvies nėra lietęs... Juo prasmingiau, kada jis ne tik sužino, kaip atrodo gėlės žiedas ar žuvis, bet ir pats savo rankomis ją padaro.“
Pasak mokytojos, pradedant ką nors daryti, kyla daugybė klausimų: ar galima taip, ar galima kitaip? Labai dažnai paaiškėja, kad galima ir vienaip, ir kitaip. „Rankdarbiai man ne tik hobis, bet ir tam tikras pasaulio pažinimo būdas. Kad padarytum gėlę, medį ar kokį gyvūną, pirmiausia turi įsivaizduoti, kaip jis atrodo, kaip yra vaizduojamas dvimatėje plokštumoje. O neregiui tai suvokti ne visada lengva“, – sako nuo vaikystės rankdarbius pamėgusi Ugnė.
Vis dar stebina
Naujasis kalendorius išleistas Brailio ir reginčiųjų raštu, patogaus formato, užima nedaug vietos. Kiekvieną mėnesį puošia koks nors mokinio darbas.
„Norėjome, kad kalendorius būtų patogus ir kiekvieną dieną po akimis, – pasakoja G. Rečiūnienė, – todėl nusprendėme, kad bus stalinis, o ne kabinamas ant sienos kaip ankstesnieji. Platiname patys, savo jėgomis. Dažniausiai dovanojame kaip suvenyrą į LASUC atvykstantiems svečiams, kaip padėką socialiniams partneriams.“
Mokytoja sako, kad nors apie Brailio raštą dabar rašoma ir kalbama daug daugiau nei prieš 20 ar 10 metų, daugeliui žmonių jis vis dar yra „egzotika“. „Ar vaikų ir suaugusiųjų Brailio raštas tas pats? Kodėl sakinys, užrašytas Brailio raštu, užima daugiau vietos nei užrašytas reginčiųjų raštu? Ar Brailio rašte yra ą, č, ž raidės?“ – tai tik keli klausimai, kuriuos ji išgirsta iš reginčių žmonių, paėmusių į rankas naująjį kalendorių.
Poreikis kurti – universalus
Kalendoriui panaudoti aštuonių visiškai nematančių vaikų ir jaunuolių darbai. Jauniausias iš jų – Reinoldas – mokosi penktoje klasėje, Mokytoja pasakoja, kad jis Technologijų būrelį pradėjo lankyti nuo pirmos klasės, nors šio dalyko pamokos prasideda tik penktokams. Kodėl? Tiesiog patiko! Naująjį kalendorių puošia du Reinoldo darbai: „Baltijos krantas“ ir „Paukštelis“. Berniukas turi gerą erdvinį mąstymą, įsivaizduoja, kaip atrodo tikras paukštis. Savąjį „Paukštelį“ suklijavo iš iškarpytų detalių, tik nelabai žinojo, nuo ko pradėti – galvos, uodegos ar kojų? Dabar jau žino.
Vyriausia autorė – Ugnė, Vilniaus universitete bebaigianti vokiečių kalbos studijas. Dar paauglystėje ji atrado kerintį ir neišsemiamą senovės Graikijos mitų pasaulį su savo dievais, pusdieviais, nimfomis ir ožiakojais satyrais. Taip atsirado jos darbas „Graikų dievas Panas“. Ugnė jį nuvėlė iš vilnos, iš modelino padarė kanopėles.
„Prieš imantis darbo, su Ugne aptarėme, kaip tas dievas atrodo ar galėtų atrodyti, kokias naudosime medžiagas, – pasakoja mokytoja. – O dabar jos dievo Pano nuotrauka puošia mūsų kalendorių.“ Kalendoriuje puikuojasi ir kito Ugnės darbo – „Linksmojo puodelio“ – nuotrauka. Pasirodo, kad puodeliai gali būti visokie, net ir linksmi! Ugnės puodelis nepaprastas – su kojytėmis – ir jam pačiam linksma, ir mums, žiūrintiems, neliūdna.
Ugnės bendraamžė Ieva taip pat studijuoja vokiečių filologiją. Kalendorių papuošė jos „Lokiai“. Laisvalaikiu mergina mėgsta lipdyti.
Jolanta ir Glorija – LASUC gimnazistės. Kalendoriuje yra Jolantos „Akmens gėlės“ ir Glorijos „Auksinė žuvelė“ bei „Dangaus žvaigždės“. Kurdama savo „Akmens gėles“, Jolanta kaip tik tada ir suprato, kad gėlės gali ne tik augti, bet ir būti padarytos iš stiklo ar išdėliotos iš akmenukų.
Normantas ir jo klasės draugė Aistė – jau nebe moksleiviai. Paskutinis skambutis jiems suskambėjo 2018-ųjų pavasarį. Normantas Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centre mokosi masažo, intensyviai treniruojasi su Lietuvos vyrų golbolo rinktine. Tiek masažas, tiek sportas – fizinių jėgų reikalaujanti veikla, tačiau jaunuoliui nesvetimi ir subtilesni pomėgiai – kalendoriuje randame jo „Gyvybės medžio“ ir „Baltų ženklų“ nuotraukas.
Aistė praėjusį rugsėjį Vilniaus universitete pradėjo studijuoti žurnalistiką. Laisvalaikiu rašo apsakymus, pasak jos pačios, kol kas tik sau. Vieno apsakymo veikėjas – maištingos išvaizdos paauglys Evanas – persikėlė ir į kalendoriaus puslapius.
Kalendoriai – ne vienintelė LASUC moksleivių rankdarbių ir kitų meninių darbų raiškos forma. Jų darbai nuolat dalyvauja tiek respublikiniuose, tiek tarptautiniuose konkursuose, pelno įvairių apdovanojimų. Vis dėlto visokie apdovanojimai, medaliai ir kitokie garbės ženklai – tai tik „desertas“, svarbiausia priežastis – kūrybos, atradimo, saviraiškos džiaugsmas.
„Galiu begalybę valandų diskutuoti, ar reikalingas menas akliesiems, ką jis suteikia, kokios jo raiškos priemonės, – sako G. Rečiūnienė. – Po daugelio darbo metų tikrai žinau, kad reikalingas, ypač jei jis sukurtas savo rankomis. Žmogus tuo ir skiriasi nuo kitų gyvų būtybių: jis geba kurti. Ir visai nesvarbu, kokiu būdu jis tai pasiekia. Saviraiškos, kūrybos poreikis glūdi kiekviename iš mūsų. Ir kiekvienas mes jį išskleidžiame kitaip, savaip. Kaip negirdintis žmogus gali sukurti muziką, taip neregys gali pagaminti išliekamąją meninę vertę turintį rankomis sukurtą darbą.“
Straipsnio autorius: Alvydas Valenta
