Būdama 18-os metų Laura pradėjo leistis heroiną, dozės jau reikėjo kiekvieną dieną.
„Turėjau draugą, kuris leidosi heroiną, sakė, kad labai nerealus jausmas, o kai būni dar nuo kažko apsvaigęs – lengviau perlipi per save, dingsta visos baimės ir pabandai. Ir tikrai tas pirmas kartas – sunku net žodžiais apsakyti, tiesiog, išskrendi. Vėliau kiekvieną kitą kartą ieškai to pirmo karto pojūčio, bet jis daugiau nepasikartoja. Ieškai, ieškai, o jo vis nėra. Paskui atsiranda fizinė ir psichologinė priklausomybė. Fizinė – kai jautiesi blogai, krečia šaltis, laužo kaulus, kažkas panašaus kaip gripas tik daug kartų sunkiau, prasideda vėmimas ir visa kita. Sunki abstinencija. Psichologinė – gera savijauta pavartojus, tuščia, nieko nejauti, nulis emocijų, dėl nieko neskauda, nevargina liūdnos mintys. Net jei su artimaisiais kas nutinka, taip stipriai neišgyveni, nes užslopini visas tas emocijas ir automatu varai per gyvenimą.“
Laura pasakoja mėginusi bėgti nuo narkotikų, net į kitą šalį buvo išvažiavusi. Tačiau praleidusi keletą dienų suprato, kad be narkotikų negali ištverti.
„Tuo metu nebuvo bilietų į Lietuvą, bet man tas nerūpėjo, nusipirkau bilietą į Berlyną, nes žinojau ir draugai pasakojo, kad ten lengvai galima gauti kvaišalų. Galiausiai atsidūriau Berlyno stoties rajone, radau žmogų, kuris siūlo viską, ko tik nori“.
Neieško kaltų
Paklausta ar draugai padarė įtaką tam, kad ji tapo narkomane, Laura sako: „Buvo laikas, kai ieškojau kaltų, kas padarė įtaką tam. Bet jei būčiau nenorėjusi – nieko nebūtų buvę, niekas nekišo per prievartą, nedėjo į burną narkotikų. Dabar suprantu, kad tada buvo tokia egzistencinė būsena, kai negyveni, o egzistuoji“.
Tėvai nežinojo
„Tėvai nieko nežinojo ir neįtarė iki tada, kai mane uždarė į pataisos namus. Gyvenau su draugu atskirai, sakydavau, kad viskas gerai, turiu darbą.“
Iš tiesų Laura su draugu vertėsi narkotikų prekyba. Uždarbis buvo skiriamas dozei ir buto nuomai. Maistui nelabai reikėjo, saldumynams nebent. Anot pašnekovės, taip gyventi buvo patogu, nereikėjo eiti vogti, ar pardavinėti kūno vyrams.
„Tai savo priklausomybės palaikymas. Dažniausiai narkotikais prekiauja tie, kurie patys yra priklausomi, bet niekas į tai nekreipia dėmesio“, – teigia Laura.
Didesni narkotikų tiekėjai, pasak pašnekovės, naudojasi ir manipuliuoja narkomanais. Jei reikia dozės – gauni, bet tada klimpsti į skolas arba pats pradedi prekiauti, kad uždirbtum tai pačiai dozei.
Kosčiuškos kameros siaubas
„Pagavo keletą kitų pardavėjų, kažkur nutekėjo informacija ir pareigūnai mane pradėjo sekti, nes taip iš oro niekas neateina. Pamenu, draugas išėjo į laiptinę, jį sulaikė ir tada užėjo į butą. Kai mane išsivedė iš namų, tai taip ir nebeparvedė“, – pasakodama šypteli Laura.
Iš pradžių merginą nuvežė į laikino sulaikymo vietą T. Kosčiuškos gatvėje. Vaizdas areštinėje pribloškė.
„Ten buvau pakraupusi vien nuo to vaizdo. Kameroje drėgna, tamsu, tuo metu supratau, kad fantazijose tiek neprigalvosi, kaip iš tikrųjų ten yra. Tada mintyse šaukiau ne mamą ar tėtį, o galvojau, kad noriu nustoti vartoti ir dėl to padarysiu bet ką. Šiandien manau, kad jei mane būtų paleidę po 3 mėnesių, vėl būčiau atsidūrusi prie to pačio taško ir vėl būčiau nusipirkusi eilinę dozę.“
Už prekyba narkotikais – 8 metai
Laura buvo sulaikyta ir teismo sprendimo laukė Lukiškių tardymo izoliatoriuje, pirmą nuosprendį išgirdo po devynių mėnesių. Teismas skyrė aštuonerius metų nelaisvės. Tada Laura kreipėsi į apeliacinį teismą – nuosprendis nebuvo pakeistas.
„Po apeliacinio teismo mane perkėlė į Panevėžio pataisos namus, vadinamąją moterų koloniją, nors šiais laikais jau niekas taip nevadina. Ten sulaukiau aukščiausiojo teismo sprendimo – bausmė nebuvo pakeista. Man liko tie patys 8 metai. Buvau teisiama pirmą kartą, bet buvo rastas pagal įstatymo didelis kiekis narkotikų – 2 gramai heroino – tai traktuojama kaip sunkus narkotikas ir tai jau yra didelis kiekis. Skiriama bausmė nuo 8 iki 10 metų. Pagal įstatymą man skyrė minimalią bausmę – 8 metus.“
Laura pasakoja, kad sunkiai išgyveno įkalinimą, tuo metu jai buvo 21-eri metai.
„Į nuosprendį įsiskaičiuoja laikas, kol buvau sulaikyta Lukiškių tardymo izoliatoriuje, bet buvo tokia mintis, kad man bus jau 29 metai, kai išeisiu į laisvę. Buvo šokas, žemė slydo iš po kojų. Advokatas gražiai žadėjo, kad viską sutvarkysim. Tačiau žada viena – gaunasi visiškai kitaip.“
Pataisos namuose Laura sužinojo, kad už gerą elgesį gali būti paleista į laisvę anksčiau.
„Galimybė buvo tokia, kad jei bus geras elgesys, noras taisytis, rodomos pastangos – galiu būti paleista lygtinai atlikusi pusė bausmės. Yra skatinamoji programa – už gerą elgesį ir darbą gauni paskatinimus, surinkus tris perkelia į lengvą grupę ir pagal įstatymą gali prašytis paleidžiama atlikus pusė bausmės. Tada pas mane atsirado siekis ir noras pasistengti išeiti.“
Tęsinys kitoje dalyje.
