Vakar Kalėdų eglutės įžiebimo šventėje minia vėl išgirdo gerai pažįstamą Kalėdų Senelio balsą. Tiksliau - šį personažą įkūnijančio aktoriaus, režisieriaus, teatro pedagogo Roberto Šarknicko balsą.
Sidabrinis ar raudonas?
Keturiolikos metų „seneliavimo" stažą turinčio R.Šarknicko Kalėdų Senelio amplua porą metų nematėme tradiciniame šventiniame miesto renginyje - jis leido sau atsipūsti. Tačiau įvairių vaikų kolektyvų šventės ir tais metais neapsieidavo be linksmo, smagaus, labai energingo Senelio. Pastaruosius kelerius metus vaikai Roberto vaidinamą Kalėdų Senelį regėdavo su kostiumu, pasiūtu pagal jo pageidavimus. Juo aktorius vilkėjo ir vakarykščiame renginyje.
R.Šarknicko nuosavas kostiumas kuria mums pažįstamo standartinio Kalėdų Senelio įvaizdį. Tiesa, baltais kailiniais apvadais puošta kepurė, švarkas, kelnės - ne įprastos skaisčiai raudonos spalvos, o tamsiai raudoni, vyšniniai. Prie drabužių priderinti tikri veltiniai.
Nuolatiniai miesto eglutės įžiebimo švenčių lankytojai prisimena prieš kelerius metus buvus ir kitokį Kalėdų Senelį - pasipuošusį ilgu, plačiomis rankovėmis, žalsvo audinio drabužiu, ryškioje šviesoje įgaunančiu sidabrišką spindesį. Buvo pasiūta ir originali, neįprastos formos kepurė. Tą kostiumą sukūrė dailininkė Gintarė Markevičienė. „Alytaus naujienų“ žiniomis, Alytaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyrius pageidavo, kad netradicinės išvaizdos Senelis šventėje pasirodytų ir šiemet. Tačiau šventės organizatoriai (šiemet šventę organizavo Alytaus kultūros ir komunikacijos centras) ir renginyje dalyvavusių miesto kolektyvų vadovai, susirinkę į pasitarimą, visais balsais nusprendė, kad šiemetėje šventėje, pavadinimu „Žaislų miestas“, turi būti įprastai atrodantis Kalėdų Senelis. Tokios nuomonės buvo ir dar kartą Kalėdų Seneliu būti besirengiantis R.Šarknickas.
Pasirinktas tradicinis įvaizdis
Kuo patrauklesnis pasirodė įprastinio Kalėdų Senelio variantas, klausėme R.Šarknicko ir šventės režisieriaus Kęstučio Bernatavičiaus.
R. Šarknickas: „Esame skirtingi žmonės. Pavyzdžiui, vieniems nepatinkantys pastatai kitiems gali būti labai dailūs. Kai buvo sukurtas naujoviškas Kalėdų Senelio kostiumas, tuometei Alytaus miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjai Gitanai Molevičienei pasakiau - bus šalta. Manau, taip ir nutiko. Tuo kostiumu vilkėjau kelis kartus. Pats nelabai jaukiai su juo jausdavausi. Mėgstu būti ne statiškas, o dinamiškas Senelis. Ilgas, iki žemės drabužis varžo judesius. Tačiau aktorius turi rūpintis ne savo savijauta, o žiūrovais, šventėje turi stengtis dėl vaikų. Pajutau, kad ir mažieji nepriima naujoviško Kalėdų Senelio. Kai nulipdavau teatro laiptais pasisveikinti su minia, vaikai šaukdavo: „Iš kokio karnavalo tas Senelis?“, „Seneli, tavo kostiumas netikras, tu - apsimetėlis!“
Tradicinio, raudonai vilkinčio Senelio įvaizdis vaikams pažįstamas nuo ankstyvos vaikystės - iš atvirukų, knygelių, animacinių filmukų. Ir taip lengvai jų įsivaizdavimo nepakeisi.
Nesu nusiteikęs prieš Gintarės Markevičienės sukurtą kostiumą. Manau, jis labai tiktų karnavalui, šventinei eisenai, Kalėdų Senelių kostiumų paradui, suaugusiųjų šventei, bet ne dideliam viešoje miesto erdvėje vykstančiam renginiui. Man tas kostiumas neatrodo šiltas. Matyt, aš pats viduje dar tebesu mažas vaikas, kaip ir tie mažieji, su kuriais tenka bendrauti kaip Kalėdų Seneliui.“
K.Bernatavičius: „Dailininkės Gintarės Markevičienės sukurtas Kalėdų Senelio drabužis tikrai gražus, man jis, vadinamas ledinuku, patinka. Toks originalus kostiumas labai gražiai atrodytų kamerinėje aplinkoje, kalėdinėje mugėje ar kitokiame renginyje.
Bet šiemetės eglutės įžiebimo šventės organizatoriai ir dalyvaujančių kolektyvų vadovai susirinkę diskutavome ir nusprendėme, kad turėtų būti tradicinis, raudonai vilkintis Kalėdų Senelis. Šventės tema - „Žaislų miestas“. Joje patys žaislai šoka ir dainuoja, tad tokioje aplinkoje tinka įprastas Kalėdų Senelis, kokį mes paprastai ir įsivaizduojame.“
Apie bandymą alytiškiams pasiūlyti kitokį Kalėdų Senelio įvaizdį bei tai, kodėl jis, nors ir turintis gerbėjų, kol kas neprigyja, teiravomės ir minėto kostiumo autorės dailininkės G.Markevičienės.
„Kodėl tas drabužis neprigyja, reikėtų klausti švenčių organizatorių ir juo vilkinčių aktorių - gal nepatogus, nesmagus, gal negražus?.. Kurti kitokį Kalėdų Senelio įvaizdį buvo buvusios miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjos Gitanos Molevičienės idėja. Jai norėjosi nueiti nuo to raudono ir balto štampo, šablono.
Iš tiesų, raudona ir balta spalvos, visuotinai naudojamos kalėdinėse reklamose, šventinėje atributikoje, žmones, matyt, labai stipriai veikia psichologiškai, emociškai. Balta spalva simbolizuoja žiemą, sniegą, raudona yra efektinga, gerai kontrastuoja su Kalėdų eglutės žaluma.
Teko dalyvauti viename seminare, kuriame buvo kalbama, kodėl kai kurios tautos perima labai daug svetimybių. Tyrinėtojų nuomone, svetimybės prigyja, kai yra paruošta dirva tam tikriems elementams. Kadangi lietuviško Kalėdų Senelio įvaizdžio neturime, priimame tą visiems žinomą, suprantamą simbolį. Tikriausiai daug priklauso ir nuo mūsų poreikio turėti ar neturėti savitą personažą, susijusį su mūsų kultūra, tradicijomis, mums reikšminga simbolika.
Mano sukurtas Kalėdų Senelio kostiumas buvo bandymas patyrinėti žmonių požiūrį į šį personažą - kokio jo norėtų, kas jiems tiktų, o kas ne, ir panašiai", - dėstė G.Markevičienė.
Kol kas lietuviškojo Kalėdų Senelio neturime
Lietuviško Kalėdų Senelio įvaizdžio kartkartėmis suskantama ieškoti ne tik tarp mažų bendruomenių. Šiemet Lietuvos liaudies kultūros centras ir Kalėdų Senelio paštas paskelbė konkursą savojo, lietuviško Kalėdų Senelio įvaizdžiui sukurti. „Konkursu siekiama, kad vaikų ir suaugusiųjų mylimas ir laukiamas Kalėdų Senelis būtų labiau susijęs su lietuvių kultūros tradicija, kad viešojoje erdvėje matytume mums artimesnį personažą“, - skelbta išplatintame konkurso organizatorių pranešime spaudai.
Konkurso dalyviai pateikė įvairių įdomių Kalėdų Senelio įvaizdžio sprendimų, paremtų istorinėmis Lietuvos didikų ir liaudies drabužių rekonstrukcijomis, aliuzijomis į archeologinius drabužius, persirengėlių aprangą. Projektai nestokojo ir originalios, asmeninį autorių santykį su Kalėdų Seneliu atspindinčios interpretacijos, kiekviename jų buvo galima rasti patrauklių, taikliai personažo esmę išreiškiančių detalių. Vis dėlto konkursui pasibaigus, susumavus rezultatus, vertinimo komisija iš pateiktų projektų neišskyrė ne vieno visiškai atitinkančio konkurso reikalavimus. Buvo nutarta paskatinti trijų projektų autorius, o lietuviai vis dar lieka be savojo Kalėdų Senelio.
Galbūt Lietuvos etnologai dar nevisiškai praradę viltį, kad kada nors raudonojo iš svetur atkeliavusio tipažo vietą užims mūsiškis Kalėda, kuris turėtų vilkėti verstais kailiniais ir puikuotis ne vatine, o linine barzda.
Kalėdų Senis, arba Kalėda, lietuvių liaudies dainose vaizduojamas atvažiuojantis iš tolimos šalies per aukštus kalnus, per žemus klonius su šyvais žirgais, nauju važeliu, auksiniais, geležiniais arba moliniais ratais, diržų ar šilko botagais, margais čebatais.
Kalėdos ar „Coca-Cola" reklama?
Kitos tautos taip pat bando periodiškai atsiriboti nuo amerikietiško, perdėm komercializuoto Santa Klauso įvaizdžio. 2007-ųjų išvakarėse ne vienoje Europos šalyje buvo išplėtotos kampanijos prieš šį personažą, kuris, kaip buvo teigiama, daugeliui asocijuojasi ne su Kalėdomis, o su „Coca-Cola“ reklama. Austrijoje ir Vokietijoje visuomenė, pasisakiusi prieš švenčių komercinimą, pasiekė, kad būtų uždrausta naudoti Santa Klauso atvaizdą kalėdinėse mugėse. Dauguma Slovakijos ir Čekijos bažnyčių prisijungė prie šių draudimų, nes, jų nuomone, Kalėdų simbolis turi būti kūdikėlis Jėzus, o dovanas vaikams turi teisę nešti tik šventasis Mikalojus!
Ar dabartinis paplitęs Kalėdų Senelio įvaizdis išties sukurtas minėtosios gaiviųjų gėrimų kompanijos reklamos tikslais?
Teigiama, kad iš pradžių Kalėdų Senelis neturėjo griežtai apibrėžto įvaizdžio. Skandinavijos šalyse jis buvo vaizduojamas kaip keistokas nykštukas. Vienoje 1809 metų leidimo pasakų knygoje aprašomas Senelis, dėvintis žalios spalvos drabužius, užsidėjęs skrybėlę, papuoštą dygiojo bugienio šakelėmis ir rūkantis pypkę.
Panašią į dabartinę išvaizdą Kalėdų Seneliui padėjo įgauti į JAV emigravęs vokiečių karikatūristas Thomas Nastas. Jis 1885 metais savaitraščiui „Harper's Weekly“ nupiešė mažą apvalutį, raudonžandį seneliuką su raudonomis kelnėmis, juodu diržu perjuostu puspalčiu ir raudona nykštuko kepure su baltu bumbulu. Galutinį ir dabar gerai žinomą įvaizdį tam seneliukui 1931 metais esą suteikė dailininkas Haddonas Sandbloomas, piešdamas reklaminį personažą „Coca Cola“ kompanijai, norėjusiai gaminamų gėrimų pardavimą padidinti ir žiemą. Tačiau šaltiniai teigia, kad šios kompanijos reklaminės akcijos buvo ne pirmos, kuriose teko pasidarbuoti šiuolaikinio Kalėdų Senelio protėviui. Jam 1915 metais teko triūsti kompanijoje „White Rock Beverages“, reklamuojančioje mineralinį vandenį, 1923 metais Santa Klausas dalyvavo tos pačios įmonės gaminamo imbierinio alaus reklamose. Tik vėliau jis tapo „Coca Colos“ veidu.
Didžiosioms metų šventėms - komercinis sprendimas
Tačiau Kalėdų Senelio biografas, britų rašytojas ir keliautojas Jeremy'is Sealas neigia, kad dabartinį Kalėdų Senelio įvaizdį suformavo „Coca Cola“ reklaminė kampanija. Kaip minėta, Kalėdų Senelio atvaizdą dar nuo XIX amžiaus antros pusės kasmet spausdindavo JAV žurnalas „Harper's Weekly“. Taip sutapo, kad vienais metais prieš Kalėdas žurnalas įsigijo naujovišką spalvotą spausdinimo mašiną. Dailininkai siūlė Senelį aprengti rudai, nes, jų nuomone, jis vilki šiltus kailinius. Tačiau leidėjams tai nepatiko, jie pareikalavo ryškesnės spalvos - raudonos, kuri geriau parodytų naujos spausdinimo sistemos privalumus. Taigi, dabartinis Kalėdų Senelio įvaizdis, J.Sealo tvirtinimu, šiaip ar taip yra grynai komercinis sprendimas.
Aušra ŽVINAKEVIČIŪTĖ
