Apie „Balsas.lt“ remtą seminarą „Ar Lietuvos šaknys Sarmatijoje?“ rašiau savo bloge, kada rengiausi jį vesti.
Į mūsų tinklalapį jau įdėtas ir išplėstinis Tomo Baranausko komentaras, ir jo objektas – Aivaro Lileikos paskaita (vaizdo įrašas). Norintiems greitai sužinoti, apie ką kalbėjo A.Lileika, siūlai skaityti nurodytą T.Baranausko tekstą.
Šiokie tokie mano įspūdžiai apie įvykusį renginį. Dėstau juos, nepamiršdamas „Balsas.lt“ šūkio: argumentuotas subjektyvumas.
Išklausęs A.Lileiką, supratau, kad neaprėpiu pranešėjo ketinimų visumos, nors jo intencijos, atrodo, buvo deklaruotos. Vargu, ar būčiau trumpai pasakęs, kokia yra paskaitos pagrindinė žinia (message). Pranešimas man pasirodė kaip ilga apkasų linija, kurios kiekvienas ruožas žymi tam tikrą autoriaus ir „oficialaus istorijos mokslo“ priešpriešą.
Baigiantis renginiui išsakiau kelias pastabas. Kai ką dabar pakartosiu ir išplėtosiu.
Prie šaškių lentos susėdę lošėjai turi daug galimybių. Pavyzdžiui, jie gali žaisti šaškėmis pagal taisykles, bet gali šaškes panaudoti kaip stalo kėglius – sprigtais stumdyti savas figūras, siekiant nudaužyti priešininko šaškes (per televiziją mačiau tokio žaidimo pirmenybes). Ir viena, ir kita yra įdomūs užsiėmimai, tik reikia, kad abi pusės sutartų, koks žaidimas žaidžiamas. Nesusipratimai kyla, kada viena pusė mano, jog žaidžia šaškėmis, o kita daužo sprigtais.
Plėtodamas šį palyginimą sakau, kad diskusija istorijos klausimais yra „žaidimas šaškėmis“, o diskusija apie vertybes yra „žaidimas sprigtais“. Sakydamas „vertybės“ turiu omeny bet kokius pavienius vertinimus ir tam tikras jų sistemas – ideologijas. Antai T.Baranausko ironija, kuria persunktas nurodytas komentaras, yra „sprigtas“. Panašūs „sprigtai“ yra A.Lileikos priekaištai „oficialiajam istorijos mokslui“.
A.Lileika „spriegia“ ir ideologinius dalykus: pvz., jis nevengia matriarchato pozityvaus vertinimo, kada lygina šią santvarką su patriarchatu; kalbėdamas apie Sarmatijos socialinę ir politinę tvarką, jis gretina tai su šiuolaikine Lietuva pastarosios nenaudai (šie dalykai pasigirsta trumpuose vaizdo klipuose su A.Lileikos pasisakymais – nuorodos šio įrašo pabaigoje).
Kad ir kaip žmonėms patiktų sprigtai, istorijos mokslas yra „žaidimas pagal taisykles“. Toliau istorikų diskusijas lyginsiu su šachmatais, kadangi tai sudėtingesnis žaidimas (atsiprašau visų šaškininkų). Aišku, ir šachmatų figūras galima spriegti, bandyti jas nugvelbti ir pan. Diskusija dažnai taip ir vyksta: kažkas padaro „ėjimą“, oponentas atsako, bet taip, tarsi figūros būtų visai kitaip išsidėstę – mintyse jis viską perstumdė savo naudai. Jeigu tai ilgai tęsiasi, partija nutrūksta – „su jumis neįmanoma diskutuoti“.
Mano nuomone, A.Lileika pabandė sužaisti simultaną – ne vieną, bet kelias partijas (jos aprašytos T.Baranausko komentare). Nemanau, kad A.Lileikai pavyko. Nesakyčiau, kad jis pralaimėjo – tiesiog „varžybos neįvyko“. Viena iš priežasčių – priešininkas buvo menamas: „oficialusis istorijos mokslas“. Polemikos su T.Baranausku faktiškai nebuvo, kadangi šis, gal ir neturėdamas tokių intencijų, iš A.Lileikos pažertų teiginių sudėliojo keletą „šachmatų lentų“, gūžtelėjo pečiais, ir... padėkojo už dėmesį. Simultanas tęsis, jeigu A.Lileika padarys tolimesnius ėjimą, kad ir šioje „lentoje“ (cituoju T.Baranauską):
...Sarmatija – tai ne etninis ar politinis darinys, o geografinė sąvoka, kurią Vidurio Rytų Europos regionui pavadinti pasitelkė Klaudijus Ptolemėjus. Negausi informacija apie šį regioną jį pasiekė daugiausia iš šiaurinėje Juodosios jūros pakrantėje buvusių graikų miestų, kurie tuo metu susidūrė su dabartinės Ukrainos stepėse klajojusiomis ir ekspansiją vykdžiusiomis sarmatų gentimis. Kaip tik todėl visą tuo metu dar labai menkai pažįstamą regioną, esantį į šiaurę nuo Juodosios jūros, Ptolemėjus ir pavadino Europine Sarmatija, o jo autoritetu rėmėsi ir vėlesni kartografai. Tikrieji sarmatai buvo stepių klajokliai gyvulių augintojai, kalbėję iranėnų grupės kalbomis. Miškų zonoje gyvenę žemdirbiai baltai (aisčiai, galindai, sūduviai) sarmatams nepriklausė.
--
Pagal galimybes tęsiu svarstymus Sarmatijos tema, bet gal ne kasdien. Planuoju kitąkart palyginti A.Lileikos sarmatus su Jūratės Statkutės de Rosales gotais.
Ankstesniame blogo Brazausko įraše yra kelios nuorodos (Thule-Sarmatia, fomenkoidų išpuolis), kurias siūlau mygti jau dabar. Kada nors tą medžiagą pakomentuosiu.
(Patariu užsisakyti RSS. Gaila, kad programišiai man nenupiešė dailaus mygtuko.)
Vaizdo ir garso įrašai su Aivaro Lileikos pasisakymais:
Aivaras Lileika „Žinių radijuje“
Kiti šaltiniai:
"Baltų Atlantidos" tinklalapis
