Iš Lietuvos turistams mažai pažįstamo Kalabrijos regiono Pietų Italijoje tik ką grįžo ketvertas vilniečių: aktorius Vytautas Rumšas ir verslininkas Ričardas Sartatavičius su žmonomis Vida ir Juventa. Bičiuliai pasinaudojo lietuvaitės, buvusios manekenės ir gidės Kristinos Pauliukaitienės, kuriai likimas lėmė ištekėti už italo verslininko ir apsigyventi nedideliame, tarsi iš garsiojo Frederiko Felinio filmų išplaukusiame Kozencos miestelyje, kvietimu ir atsivežė pluoštą kiek netikėtų spalvingų įspūdžių.
Bičiulystė paakino kelionei
Su Kristina ir jos antruoju vyru Karmine Feličečiu (Carmine Felicetti) aktorius Vytautas Rumšas ir jo žmona Vida, kuri dirba Lietuvos onkologijos instituto laboratorijoje, susipažino gal prieš 20 metų, o prieš kelerius metus susibičiuliavo ir su pastarosios bendradarbe Juventa Sartatavičiene, to paties instituto atstove spaudai, bei jos vyru verslininku Ričardu. „Gaila, kad susirengėme tik šiemet, nes Mino, taip mes vadinome Karminę, pernai mirė. Tas liūdnas įvykis mums visiems pamoka, kad gerų pasiūlymų ar galimybių kažką pažinti, kurti projektus, susitikti su žmonėmis negalima atidėlioti", - sakė Juventa.
2 milijonus gyventojų turinti Kalabrija yra Italijos pietuose. „Tai ramus, bet labai žavus Europos kampelis, kurio dar neatrado Lietuvos turistai, - dalijosi įspūdžiais grįžusi J.Sartatavičienė. - Tas regionas, jeigu žiūrėsime į bato formą primenantį Italijos žemėlapį, yra pats to bato galiukas. Iš vienos pusės tyvuliuoja Tirėnų jūra, o iš kitos – Jonijos jūra. „Ten labai gražūs kalnai, juose išsibarstę miesteliai ir puikūs paplūdimiai, kur, dėkui Dievui, nebuvo tiek žmonių, kiek pas mus vasarą būna Palangoje, Nidoje ar Smiltynėje. Prie Tirėnų jūros daugiausia sutikome vokiečių ir šveicarų. Tad, manau, ir lietuviams taip pat verta paskubėti ir ten nuvažiuoti pailsėti", - Juventai antrino jos bendradarbė ir bičiulė V.Rumšienė, kuri Italijoje lankėsi pirmą kartą. Moteris apgailestavo, kad atostogoms Kalabrijoje teturėjo savaitę ir nespėjo apžiūrėti Romos: „Ketinu vėl aplankyti Italiją, tik jau šiaurinę pusę, apie kurios miestus, meno šventoves ir architektūrą man daug yra pasakojęs Vytautas, kuris su Eimunto Nekrošiaus spektakliais yra ten buvojęs".
Už tą neilgą, vos savaitę trukusią, bet smagią kelionę ketvertukas dėkingas savo bičiulei Kristinai, kuri ir apgyvendino, ir vaišino, o svarbiausia – buvo puiki gidė, mokanti italų kalbą. Svečius ji priėmė namuose, kurių dalis jai liko po vyro mirties.
Kur sustoja laikas?
Nuskridę į Romą lėktuvu, išsinuomoję automobilį, pasileido Apeninų pusiasaliu per kalnus žemyn 500 kilometrų. Prieš kelionę Sartatavičiai pasidomėjo internete apie Kalabriją ir rado kažkokios turizmo agentūros, kuri, matyt, bandė organizuoti ten keliones, informaciniame puslapyje parašyta: „Kalabrija - kur sustoja laikas". Juventa su tuo nesutinka. Anot jos, laikas veikiau sustoja mūsų kaimo sodyboje, ir tai jeigu gamta nepateikia tokių akibrokštų, kokie buvo praėjusį savaitgalį. „Ten taip gražu: miškais apaugę kalnai, kuriuose tiek kelių kelelių, tunelių. Mes, nors ir turėdami vietos žemėlapį, keletą kartų buvome pasukę ne ten. Prie vairo sėdėjęs Ričardas patyrė ne mažiau adrenalino negu besileisdamas slidėmis nuo Alpių kalnų. Beje, ten keliai puikūs, visur asfaltas, o išnuomota mašinėlė kaip tik pritaikyta keliauti kalnuotomis vietovėmis", - aiškino Juventa. Tik štai kelio ženklų jiems pasirodė mažoka, nes teko kiek paklaidžioti beieškant, kaip nuvažiuoti iki Kozencos miestelio, kuriame buvo laukiami.
Jie buvo sužavėti gamta, tarp kalnų slėnių išsibarsčiusiais miesteliais, kurie gražiai prižiūrėti, nors ir namai seniai nerestauruojami ir kiek apšiurę. „Bet tuose miesteliuose, ypač Kozencoje, dvelkia itališko kino genijaus F.Felinio filmuose patirta dvasia. Mums buvo tikra atrakcija sutikti ten įdomių tipažų. Nebūtume, ko gero, su vietos gyventojais susikalbėję, jei ne mūsų gidė, kuri puikiai kalba itališkai. Pastebėjome, kad vietos vyrai mėgsta dairytis į ten atvykusias turistes, bet ir tenykštės moterys yra labai šaunios, drąsios, tikros namų židinio sergėtojos", - pasakojo Juventa.
Vyndarė, „ištekėjusi" už vynuogyno
Kompanijai didelį įspūdį padarė susitikimas su viena žymiausių Italijoje vyndarių keturiasdešimtmete Lidija Matera. Moteris svečiams aprodė nedidelį savo vynuogyną, davė paragauti iš jos auginamų vynuogių spaudžiamų baltojo, rausvojo ir raudonojo vynų, kurių kelios rūšys įvertintos medaliais Londone ir Venecijoje. „Stebėjomės jos kruopštumu. Lidija pati piešia etiketes šiam gėrimui, be kurio italai neįsivaizduoja pietų stalo. Netekėjusi moteris juokauja sakydama, kad yra ištekėjusi už vynuogyno. Beje, italai yra patriotai ir labiausiai pripažįsta savus gėrimus", - pasakojo Vytautas ir dar pridūrė, kad juos maloniai nustebino patiekalų gardumas ir įvairovė.
Ypač kompanijai patiko viename restorane ragautas Kalabrijos paštetas nduja, kuris gaminamas iš kiaulienos skerdienos subproduktų, susmulkintų ir paskanintų aitriąja paprika bei kitais pietietiškais prieskoniais. Pasak Kristinos, šis aštrus paštetas kalabriečiams ir maistas, ir vaistas. Kai kas teigia, kad jis gali atstoti viagrą. Ir dar labai gardus svečiams buvo kepsnys iš paukščio, panašaus į fazaną, kurį vietos gyventojai vadina faraonu.
Patriotiškumo jausmas
Aktoriui V.Rumšui Pietų Italijos Kalabrijos provincija nepadarė tokio įspūdžio, kokį jis yra patyręs šiaurinėje šalies dalyje, kurioje jam teko buvoti gastrolėse. „Pasigedau Kalabrijoje meno šventovių, architektūros paminklų, kokių esu matęs kituose miestuose. O ir žmonės kiek skiriasi ir net vieni kitus kartais pašiepia, kaip pas mus žemaičiai suvalkiečius ar dzūkus. Man pasirodė, kad Kalabrijos gyventojai kiek uždaresni, bendrauja mieliau tik su savo šeimynykščiais ir giminaičiais, o ne su kaimynais. O atvykėlius taip pat vertina nepatikliai", - pasakojo aktorius.
Keliauninkus iš Lietuvos kiek nustebino matytas patriotiškumo pavyzdys. Kozencos miestelio pagrindinėje katedros aikštėje jie pamatė tokį vaizdelį: vienas gyventojas savo namo balkone buvo iškėlęs tris Italijos vėliavas ir visu garsu paleidęs populiarų kompozitoriaus Džiuzepės Verdžio maršą. Paaiškėjo, kad visa tai buvo skirta tą vakarą vyksiančiam italų komandos susitikimui pasauliniame futbolo čempionate. „Vyras akivaizdžiai demonstravo, kad jis čia yra šeimininkas ir gali elgtis kaip nori. Nors, antra vertus, futbolo aistruoliai, ko gero, panašūs visose šalyse", - konstatavo V.Rumšas.
Ir dar vilniečius sužavėjo niekada ir niekur kitur nematytas naktinis jonvabalių šokis, kurį jie stebėjo sutemus iš K.Pauliukaitienės namo terasos. Netoliese esančioje pievoje žybsėjo jonvabalių „žvakelės". „Visai kaip baleto „Žizel" antrąjame veiksme, kai šoka vėlės", - kažkuris taikliai apibūdino bendrą įspūdį.
Parengta pagal „Respublikos“ priedą „Julius/Brigita“
Giedrė Milkevičiūtė
